Klaipėda 5.2°C
„Nepasiduoti ir nuoširdžiai dirbti savo darbą. Šiuo metu darbas – visiems geriausias vaistas nuo blogų minčių. Karas sutelkė visą pasaulį. Visi kartu laikome žmogiškumo egzaminą. Mes, menininkai, galime padėti susivokti, kalbėdami meno kalba!“ – sako savo darbuotojais ukrainiečiais bei jų šeimomis besirūpinanti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.
Prieš operos „Undinė“ premjerą skambėjo Ukrainos himnas, nes Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sukrėtė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenę, kurios net ketvirtadalis kūrybinio personalo – užsieniečiai. Muzikiniame teatre dirba penkiolika Ukrainos piliečių: 14 baleto trupėje ir 1 chore. Taip sutapo, kad net šeši baleto artistai (trys vaikinai ir trys merginos) buvo išvykę į Ukrainą laikyti studijų baigiamųjų egzaminų. Tačiau diplominių darbų jiems apsiginti nebeteko, nes paskirtą dieną, vasario 24-ąją, prasidėjo karas. Vaikinai dėl paskelbtos mobilizacijos nebegali išvykti iš šalies, dvi merginos jau grįžo į Lietuvą, o trečioji – dar pakeliui.
Padėti viskuo
„Teatro vadovybei teko imtis misijos padėti grįžti į Lietuvą Ukrainoje likusioms darbuotojoms. Nuolat palaikėme ryšį telefonu, patarėme ir kartu ieškojome išeičių, kaip greičiau ir sėkmingiau evakuotis. Visiems tai buvo pirmas kartas. Labai jaudinomės ir išgyvenome. Siūlėme vežtis į Lietuvą artimuosius, rūpinomės, kur juos apgyvendinti. Jaudinamės dėl visų Ukrainos žmonių, ypač dėl kolegų menininkų. Mūsų šokėjai buvo išvykę į Kijevą, siekdami baigti studijas aukštosiose mokyklose, tačiau nepavyko... Susisiekiau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vadovybe, klausdama, ar mūsų darbuotojai ukrainiečiai galėtų baigiamuosius egzaminus laikyti Lietuvoje, ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Dar viena mūsų baleto artistė, atvykusi šiomis dienomis iš Ukrainos, nespėjo išlaikyti dvyliktos klasės baigiamųjų egzaminų mokykloje, panašioje į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tikimės, kad ji tai galės padaryti Lietuvoje. Sudarėme sąrašus KVMT turimų laisvų darbo vietų, kurias galėtume pasiūlyti atvykstantiems Ukrainos kultūros ir meno darbuotojams. Ir jau sulaukėme norinčių atvykti, tad padedame tvarkyti reikalingus dokumentus. Rūpinamės kuo sėkmingiau juos integruoti. Savo pagalbą siūlome ir ukrainiečiams, studijuojantiems Klaipėdoje, norime jiems pasiūlyti atsikvėpti mūsų spektakliuose. Svarbiausia mūsų misija rūpintis, kad spektakliai ir toliau vyktų, nors įdėti pastangų teks. Ukrainiečiai sudarė net 70 proc. mūsų baleto trupės, o Ukrainoje liko trys vedantieji baleto trupės solistai. Turėsime skubiai ieškoti, kuo juos pakeisti, integruoti naujus šokėjus, taip pat ir bėgančius nuo karo Ukrainoje,“ – pasakojo L. Vilimienė.
Kilni misija
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro administracijai, kaip ir daugeliui, šiuo metu tenka susidurti su iššūkiais, kurie dar prieš keletą mėnesių būtų atrodę sunkiai įtikėtini. „Prieš porą metų, pasaulinės pandemijos metu teko staigiai mokytis, kai skubiai turėjome sureaguoti: telkti kolektyvą, keistis, prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis. Šiuo metu tenka stengtis ir palaikyti darbuotojų emocinę, psichologinę pusiausvyrą, ypač išgyvenančių dėl artimųjų, likusių karo zonoje. Natūralu, kad vadovams tenka misija nuraminti darbuotojus, skatinti atlikti savo darbus kaip įmanoma geriau. Mes esame atlikėjų meno institucija, kurioje kūryba vyksta čia ir dabar. Mums patikėta kilni misija. Universalia meno kalba galime pasiekti daugelio širdis ir protus, budinti ir nuraminti, sutelkti, įkvėpti ir skatinti mąstyti. Meno galia didžiulė! “ – sako L. Vilimienė.
Likti ar išvykti?
KVMT vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas sako, kad šių dienų herojai liko Ukrainoje, o jis šiuo metu sprendžia labai žemiškus klausimus: kaip užpildyti baleto trupę, kuo pakeisti iš Ukrainos negrįžusius baleto artistus. „Keturių vaikinų iš dešimties baleto trupės artistų trūksta, nes vienas iš Klaipėdoje likusių ukrainiečių nešoka dėl traumos. Spektaklių sudėtis tenka keisti iš esmės. Tie vaikinai Klaipėdoje gyveno kone trejus metus, dirbo, turėjo išnuomotus būstus... Jauni žmonės turėjo daug gražių planų. Vaikinai liko Ukrainoje ir labai išgyvena, o merginos Lietuvoje skaito straipsnius apie pabėgėlių psichologiją, bando save sustiprinti. Kai tu nežinai, kas geriau – likti Ukrainoje ar bėgti į saugesnę šalį. Net paskutinė iš mūsų šokėjų Ukrainą palikusi mergina abejojo ar jai likti, ar bėgti. O vaikinai ją stumte stūmė iš šalies... Sėdi slėptuvėje ir lauki... Niekas nevyksta. Aš irgi ją raginau išvykti, nes likdamas karo zonoje tu niekam nepadedi ir nuo to niekam nebus geriau. Lygiai taip pat išgyvena ir Klaipėdoje likę baleto artistai – kodėl jie negina savo šalies. Vienas man vakar skambino ir guodėsi, kad nebegali miegoti, valgyti, nes nori išvykti... Juos drasko gilios vidinės dramos. Jie reaguoja į žiniasklaidoje skambančius pranešimus apie tai, kaip sportininkai, menininkai grįžta į savo Tėvynę jos ginti, bet jau pranešama ir apie jaunųjų talentų žūtis. Vieno iš baleto artistų tėvai liko Charkive, nes nesutiko trauktis, o dabar jau to padaryti neįmanoma, nes miestas apsuptas. Jiems liko dvi galimybės: sėdėti ir laukti tikintis, kad bomba nenukris ant galvos, arba bandyti išvažiuoti, kai tikimybė žūti dar didesnė. Sūnus kasdien bendrauja su tėvais ir baleto trupei pasakoja, kas šiuo metu vyksta mieste. Situacija sudėtinga, sunku sugalvoti, kaip juos motyvuoti kurti,“ – sako A. Liškauskas.
Vietoje diplomo - karas
Vyriausiasis choreografas ryšį su Ukrainoje egzaminus laikiusiais baleto artistais palaikė nuolat. „Aš juos raginau greičiau grįžti, bet jie taip norėjo baigti mokslus. Prasidėjus karo veiksmams, vaikinai surado du automobilius, kuriais mylimas merginas vežė iki Lenkijos sienos. Buvo svarbi kiekviena valanda ar net minutė. Į pirmą automobilių kamštį jie pakliuvo dar Kijeve, o įprastą 7 valandų atstumą iki sienos jiems pavyko įveikti tik per kelias paras. Viena iš baleto artistų porų neturėjo progos net atsisveikinti: automobiliui priartėjus prie sienos, prasidėjo apšaudymas – mergina nubėgo sienos link, o vaikinas atgal į Ukrainos teritoriją. Aš iš Lietuvos atvykau prie Lenkijos sienos jų paimti kitą dieną. Kartu su viena iš šokėjų vykome prie kito pasienio punkto, nakvojome automobilyje, laukėme atvykstant kitos šokėjos. Pastaroji kone 30 kilometrų iki sienos ėjo pėsčiomis, nes dėl didelio žmonių srauto automobiliai negalėjo pravažiuoti. Žaviuosi lenkų savanorių sutelktumu ir noru padėti pabėgėliams – viskas puikiai sustyguota, jokio chaoso. Žmonės pamaitinami, prireikus aprengiami, pilna žmonių, galinčių pavėžėti į įvairiausias šalis,“ – dalijosi įspūdžiais A. Liškauskas.
