Klaipėda 5.4°C
Nėra Lietuvoje upės, dėl kurios kiltų tiek aistrų, kaip Dangė. Gražus, kuršiškas upėvardis, tačiau mažiau yra žinoma, ką jis reiškia?
Pirmasis rašytinis Dangės paminėjimas – 1252 m. rugpjūčio 1 d. Kuršo vyskupo Henriko ir Vokiečių ordino sutartyje dėl Mėmelburgo (Klaipėdos) pilies statybos. “… ubi fluvii scilicet Memela et Danga confluent…” (kur upės Nemunas ir Dangė suteka).
Senoviniai užrašymai nuo pat 1252 m. (Danga, Dangam, Danghen, Dange ir kt.) sufleruoja apie kažkokį žodį, kurį panaudojo kuršiai duodami vardą upei, prie kurios gausiai kūrėsi. Versijų yra įvairių.
Pirmoji versija teigia, kad pavadinimas galėjo reikšti dangų.
Kita, jog „danga“ buvo vadinama purvina, pelkėta vieta, valka.
Vokiečiai aiškina, jog taip buvo įvardijamas vingiuotas purvo kelias.
1999 m. “Baltistica” žurnale baltų kalbų korifėjus ir akademikas Vytautas Mažiulis pateikė dar vieną versiją. Anot jo, kuršiškai “danga” reiškė būdvardį “kreivas, lenktas”, tad ir upė yra “kreivoji, lenktoji”, besiranganti, su daugybe vingių, kilpų.
Kraštotyrininkas Denisas Nikitenka palaikydamas šią versiją patvirtina, kad Dangė net ir Klaipėdoje daro daugybę vingių (ypač – ties Tauralaukiu), o už miesto tampa pasiutusia šarange varange.
Be kita ko, Lietuvoje yra dvi Dangės: viena – kuršių žemėje, o kita – žemaičių. Raseinių r. esančiose Nemakščių miestelio apylinkėse irgi teka Dangė (Upynos intakas). Nedidukė, užtat ne Danė, bet oficialiai – Dangė. Tai dar kartą įrodo, kad archajiškiausias, tikrasis ir neabjotinai autochtoninis mūsų kuršių upės pavadinimas yra Dangė.
Danės pavadinimas atsirado apie XIX a. Dėl stiprių lietuvių (žemaičių) ir vokiečių tarties subtilybių Dangė palaipsniui tapo Dane, Daniją, Danje. O vėliau, sovietmečiu, po 1960 m. pasirodžiusio vieno kalbininko Aleksandro Vanago straipsnio buvo nuspręsta “vokišką” Dangę paversti “lietuviška” Dane.
Dangė – joks ne vokiškas, o kuršiškas pavadinimas, tik jau 60 metų vis nenuilstamai klausiame: “Dangė ar Danė”. O ji vis rangosi ir tyliai teka.
