Gintauto Mažeikio filosofinio psichodelinio romano „Lilimų knyga“ pristatymas

Birželio 20 d. 17.00 val. Baroti galerijoje vyks filosofo, socialinės ir kultūros politikos kritiko Gintauto Mažeikio filosofinio psichodelinio romano „Lilimų knyga“ pristatymas. Jame dalyvaus knygos autorius ir filosofas Aldis Gedutis, antropologė Ina Kiseliova-El Marassy, religijotyrininkė Eglė Aleknaitė-Škarubskė. Kalbėsime apie knygą, mitokūrą, nesąmoningumą kurioje, pasinėrę į paslaptingą paralelinę Evestra erdvę, matome pasaulių būsenas, svarstome gal būt Lilitos vaikų, vėjiškų lilimų gyvenimą.

Dalijamės pora knygos ištraukų:
– Ką gi, pliurzų karaliau. Esi teisus, užtai ir esi pliurzų princas, bet ne lervų režisierius. Šitos moka apsimetinėti. Ir, jei reikia, dar suvaidins ir jus pačius: tikri pantomimos meistrai. Rinktiniai – leisgyviai aktorių kevalai. Be scenos ir kelių vaidinimų – nieko neprisimena. Bet dar galima dresuoti.
– Ar jie turi vardus? – nedrąsiai pasiteiravo Odė.
– Gal. Nesidomėjau. Tai kas, kad turi, bet dažniausiai negali atskirti: Otelas jis ar Džonas, ar Makbetas. Viskas jų tuščiose galvose susiplakė, kaip kokioje kolboje.
– Sako, jie, aktoriai, labai reti. Kaip tu juos suradai?
– Tikra tiesa. Surinkti lervų trupę atsiėjo nemaža laiko: dažniausiai jas suryja kitos lervos, taip sakant, buvę gerbėjai ar gerbėjos, kurios Žiojėje dažniausiai tampa kanibalėmis.
Iš „Lilimų knygos“ žodyno:
Pliurzos. Pliurzos neatitinka jokios mitologijos ir veikiau simbolizuoja pelkes – „Lilimų knygos“ atveju Vajaus pelkės – amžiną gyvybingumą. Pliurzos auga, puola viena kitą, bando ir daugintis, ir suryti panašias į save, jos stokoja proto, tačiau gyvos vien gyvenimo instinktu. Lervos, kurioms atsiranda galimybė ryti pliurzas, gali ilgai išlikti, kaip vieno iš „Lilimų knygos“ herojaus Omano teatre.
Lervos. Mes lervas aiškiname paracelsiškai. Beje, panašia prasme apie jas užsimena Lazdynų Pelėda apsakyme „Našlaitė“, apibūdindama vietinį girtuoklį mergišių, kuris primena „pasaką, seniai girdėtą, apie pragaro lervą.“ Lerva yra dar nemirusi kūno išnara – siela, kuri atsiskiria ir nuo mirusio kūno, ir nuo dvasios (apie ją „Lilimų knygoje“ tik galimai užsimenama) ir po kurio laiko pati išyra. Paracelsas siūlo savo pacientams gintis nuo šių pragaro, arba Evestrum, lervų.

Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.