Kuršių Nerijoje nelikus ūkininkų, gyvulius ganiavai atsivežė iš Žemaitijos

Kuršių nerijos įvaizdis ir vertybės dažniausiai siejamos su kopomis. Tačiau palvės ir miško pievos yra ne mažiau svarbios saugant nerijos biologinę įvairovę ir kraštovaizdį – atviras erdves su miškų mozaika.

Lietuva yra mišrių miškų zonoje, todėl atviros erdvės laikui bėgant užauga miškais.
Ganiava yra seniausias ir natūraliausias būdas siekiant išsaugoti pievas, neleidžiant joms užželti krūmais, medžiais bei stabdant invazinių augalų plitimą.
Kuršių nerijoje nebeliko ūkininkų, tad gaivinti ganiavos tradicijas nėra paprasta.

Propoguodami seniausią ir natūraliausią būdą siekiant išsaugoti pievas, Kuršių Nerijos nacionalinis parkas susitarė su pervalkiške Vilma Čiunkiene, ir šiam tiksliui dalelę savo gyvulių bandos iš Žemaitijos pervežė į Kuršių neriją.

Šiais metais ožkos ir avys vasaros metu ganysis netoli Pervalkos esančioje, bene didžiausioje, nerijos pievoje.

Nuganant pievą tikimasi sustabdyti nendrių ir invazinės rūšies ilgakočio lakišiaus plitimą.