Klaipėda 5.2°C
Ateinantį trečiadienį (lapkričio 15 d.) 18.30 val. Klaipėdos dramos teatro kavinėje vyks aktorių inicijuotas susitikimas su žiūrovais. Jį įkvėpė prieš du dešimtmečius uostamiestyje garsėjusio teatrabario prisiminimas. Susitikti akis į akį, betarpiškai ir atvirai kalbėtis apie įvairius spektaklius, teatrą bei meną apskritai, dalintis idėjomis ir potyriais – visa tai pastanga kurti draugystės ir šviesos oazę tamsiojo sezono metu.
Atspirtis – spektakliai
Susitikimas su publika prasidės žvilgsniu į būsimą spektaklį, tai bus savotiškas pasiruošimas jam su geriausiais vedliais, aktoriais, kurie pasidalins ne tik įvairiomis galimomis spektaklio suvokimo gairėmis, užkulisinėmis istorijomis, bet ir savo pačių atradimais. Kita šio, ir, tikimasi būsimų, susitikimų reikšmė – noras teatre burti savotišką scenos meno mylėtojų klubą, gyvą erdvę keistis mintimis ir idėjomis.
Susitikimo pamatu lapkričio 15 d. taps tą savaitę sekmadienį rodomas M. Borczuch režisuotas spektaklis „Lost Lost Lost“. Su žiūrovais susitiks keturi šiame spektaklyje vaidinantys aktoriai: Jonas Baranauskas, Karolis Maiskis, Renata Idzelytė ir Rimantas Pelakauskas. Spektaklio atspirtimi tapęs legendinis avangardinio kino JAV tėvas Jonas Mekas, simboliška, buvo magnetiška, aplinkinius į savo orbitą įtraukianti asmenybė. „Jis pasaulinio masto pavyzdys kaip burti labai skirtingų sferų žmones“, – pastebėjo aktorius R. Pelakauskas. Anot jo, būtent dėl to taip tinka susitikimus su publika pradėti laukiant būtent šio spektaklio.
„Kai kūrėme spektaklį, buvome susitelkę ties tuo, kad jo metu bandysime perprasti J. Meko fenomeną, jo kūrybos principą. Daug kalbėjome apie jo kūrybą, filmus, bet mažiau atkreipėme dėmesį į jį kaip asmenybę, jo gebėjimą burti žmones. Susitikime galėsime atkreipti dėmesį ir į tai – ieškosime ryšio“, – kolegą papildė aktorius J. Baranauskas.
Teatrabario atgarsiai
„Tarp 90-ųjų ir 2000-ųjų teatro aktoriai po repeticijų ir spektaklių susitikdavome vienoje ar kitoje kavinėje pasėdėti ir pasikalbėti apie teatrą, ilgainiui prie mūsų pradėjo jungtis ir daugiau žmonių, dailininkai, architektai, studentai, dėstytojai. Tarp mūsų visų mezgėsi gražus ryšys, bendraujant gimdavo daug įdomių kūrybinių idėjų.“ – nostalgiškai teatrabarį prisiminė R. Pelakauskas. Pasak jo, neformalūs pačius įvairiausius žmones suburiantys susitikimai buvo nuostabi terpė keistis mintimis, plėsti akiratį. Ryšio ilgesys vienas svarbiausių naujos teatro iniciatyvos priežasčių, „ieškosime to, ką kartais šiuolaikinių technologijų laikais prarandame – gyvo ryšio vieni su kitais. Manau, to kartais trūksta tiek žiūrovams, tiek mums, aktoriams“, – apibendrino R. Pelakauskas.
„Labai norėčiau, kad atėję žmonės būtų ne žiūrovai, o dalyviai. Paprastai į teatrą žmonės ateina pabūti žiūrovais, bet šitų susitikimų esmė yra abipusis ryšys, tad ir bendravimas turėtų būti abipusis. – R. Pelakauskui antrino ir bendruomenės ilgesį pabrėžė aktorius K. Maiskis, – Labai tikiuosi išgirsi žiūrovų įžvalgų ir pastebėjimų, susijusių su teatru, spektakliais bei tai kaip teatras veikia klaipėdiečių gyvenimą, ar jis vis dar svarbus miestui ir jo žmonėms, be to, tikiuosi, kad susirasiu naujų pažįstamų, teatro lankytojų ir su jais užmegsiu stipresnį ryšį.“
Nevengianti su žiūrovais susitikti įvairiuose kameriniuose teatro reginiuose, aktorė R. Idzelytė minėjo, kad juose visada įdomu sutikti turinčių kitokią nuomonę ir supratimą apie teatrą, „žmonės arba sudievina, arba nuvertina teatrą. Visada norisi pasidalinti ir savanaudišku požiūriu, kad tai ne bažnyčia, bet ir kruvinas darbas. Smagu išgirst kitus, tik dažnai retas turi drąsos dalintis savo įžvalgomis“.
Pasiruošimas spektakliui
Pirmasis susitikimas taps savotišku pasirengimu apsilankyti spektaklyje ar proga aptarti jį jau mačiusiems. Neįprasta „Lost Lost Lost“ forma, spektaklis be ryškaus siužeto, prašosi ir atitinkamo jo žiūrovų nusiteikimo. „Yra kažkoks rėmas, į kurį įspraustas teatras – apsilankius jame tikimasi atrakcijos, bet tai gali būti tiesiog buvimas. Apie „Lost Lost Lost“ buvo labai gražiai vienoje recenzijoje parašyta, kad jį žiūrėti tai atsisėsti prie tekančios upės ir leisti jai tekėti. Esmė tiesiog buvimas spektaklio atmosferoje, stebėjimas, mąstymas. Tai – kitoks teatras. Prie jo reikia priprasti, kol pamatai tai, kas iškart nepastebima. Teatras juk yra tam tikra buvimo erdvėje ir laike forma, ji gali būti labai įvairi“, – kalbėjo R. Pelakauskas apie ne vienam sutrikimą keliančią spektaklio formą.
Trečiadienį aktoriai viliasi padėti pamatus naujai teatro tradicijai, o kaip ji augs ir vystysis – parodys laikas.
Pirmojo susitikimo dalyvius aktoriai žada vaišinti kava, užsimena ir apie netikėtas teatrines dovanas.
