Klaipėda 4.8°C
Bėgant Klaipėdos krašto metams, rugsėjo 22-ąją uostamiestyje numatomas vienas svarbiausių atmintinų metų akcentų – Jono Budrio palaikų perlaidojimas. Šis įvykis suteikia progą dar kartą atidžiau įsigilinti į Lietuvos istoriją. Kas iš tiesų įvyko prieš 100 metų prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos ir kas buvo pagrindinė rugsėjo 22-osios ceremonijos figūra – Jonas Polovinskas-Budrys? Kodėl praėjus beveik 60 metų nuo mirties jo palaikai iš Čikagos bus perkelti į Klaipėdos senąsias kapines? Pasakoja Klaipėdos universiteto istorikas Vasilijus Safronovas.
Lietuvoje puikiai prisimename tokį įvykį kaip Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, o išgirdę žodį „sukilimas“ įsivaizduojame, kaip sukilę klaipėdiečiai nuvertė vokiečių valdžią ir savomis rankomis prisijungė prie Lietuvos. Vis dėlto tai buvo kur kas sudėtingesnis procesas, kuriame dalyvavo Jonas Polovinskas-Budrys – viena ryškiausių šimtmečio asmenybių. Kas jis buvo ir kaip įsiliejo į Klaipėdos prijungimo klausimą?
Jonas Polovinskas – neabejotinai viena pagrindinių asmenybių, su kuriomis sietinas bandymas įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos Respublikos suverenitetą. Kaip rašė Balys Sližys, kuris 1922–1923 m. sandūroje ėjo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro pareigas: „Kaip žinoma, akcija [Klaipėdos prijungimo – V.S.] pavyko, ir kad ji pavyko, neabejotinai yra didžiausias nuopelnas p. Budrio.“ Jis į Klaipėdos klausimą buvo įtrauktas 1922 m. pabaigoje, po to, kai 1922 m. lapkričio viduryje Kaune Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas priėmė sprendimą užbėgti už akių pagrindinių sąjunginių valstybių sprendimui skelbti jį savarankiška teritorija. Pagrindinės sąjunginės valstybės laikinai administravo šį kraštą po to, kai Vokietija buvo priversta jos atsisakyti pagal Versalio taikos sutartį.
Lietuvos vyriausybė, nutarusi neleisti įgyvendinti šio sąjungininkių sprendimo, ieškojo būtų, kaip tą padaryti. Tam tikrą variantą pasiūlė Klaipėdos krašto lietuvis Erdmonas Simonaitis: suvaidinamas vietos lietuvių sukilimas; jie, padedami Didžiosios Lietuvos lietuvių, Klaipėdoje nuverčia valdžią. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas Jonas Gricius pasiuntė Polovinską į Klaipėdos kraštą tirti, ar vietos gyventojų dalyvautų tokioje akcijoje. Optimistinių naujienų šiuo klausimu jis į Kauną neparvežė. Tada tapo aišku, kad vietos gyventojų nepasitenkinimą pasauliui turės demonstruoti ir vietos sukilėlių vaidmenį vaidinti kontingentas, pasiųstas į Klaipėdos kraštą iš Lietuvos.
Tuo tikslu buvo sudaryta vadinamoji „Ypatingo paskyrimo rinktinė“. Niekaip nebuvo randama, kas jai vadovautų. Galiausiai tik 1923 m. sausio pradžioje Kaune buvo apsistota prie Polovinsko kandidatūros. Karinei operacijai, kurią ši rinktinė turėjo įgyvendinti, nepavykus, niekas neturėjo nurodyti į tai, kad už šio reikalo stovi Lietuvos vyriausybė. Kitaip tariant, Polovinskas turėjo prisiimti visą riziką. Trisdešimt trejų metų kontržvalgybininkas ėmėsi šios atsakingos užduoties tuo metu, kai kiti Lietuvos karininkai svyravo. Kadangi sumanymo esmė buvo inscenizuoti Klaipėdos krašte vietos gyventojų sukilimą, Jonas Polovinskas, kaip ir kiti į akciją įtraukti vyresnieji karininkai, turėjo pasikeisti pavardę ir nuo šiol iki gyvenimo pabaigos buvo geriau žinomas kaip Jonas Budrys.
Kaip vyko vadinamasis „Klaipėdos sukilimas“?
Rinktinę, kuriai vadovavo Budrys, sudarė Lietuvos kariuomenės kariai, karininkai, Karo mokyklos kariūnai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir savanoriai – viso beveik 1,1 tūkst. žmonių, nors šis skaičius vėliau kito. Išvakarėse jie buvo nugabenti į pasienį traukiniais, kuriuose turėjo persirengti civiliais rūbais. Sausio 10 d. šie ginkluoti civiliai peržengė Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną; lydimi vietos lietuvių, per kelias dienas užėmė svarbiausius objektus, o sausio 15-ąją įsitvirtino Klaipėdoje. Tądien Klaipėda dar netapo Lietuvos dalimi. Dar reikėjo atlaikyti sąjungininkių reakciją, diplomatinį spaudimą Lietuvai. Sąjungininkės, žinoma, nepatikėjo, kad šie ginkluoti vyrai yra vietos sukilėliai. Bet Budrio laikysena mėnesį po sausio 15-osios daug prisidėjo prie to, kad Klaipėda galiausiai tapo Lietuvos dalimi cesijos būdu, paisant tarptautinės teisės normų. Sąjungininkės sprendimą šiuo klausimu priėmė Paryžiuje 1923 m. vasario 16 d.
Galima apibendrinti, kad Klaipėdos kraštas 1920–1923 m. nebuvo suvereni valstybė ar suverenios valstybės dalis. Taigi, iki 1923 m. tai buvo neapibrėžto statuso teritorija.
Kas vyko po sukilimo?
Vasario 19 d. iš Klaipėdos pasitraukus sąjungininkių kariniam kontingentui, Lietuva perėmė suverenines teises į šį regioną. Kitą dieną į jį jau oficialiai įžengė Lietuvos kariuomenė. Budrys iš pradžių tapo aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui Antano Smetonos pavaduotoju, o Smetonai pasitraukus, balandžio 20 d. perėmė jo pareigas.
Taigi 1923 m. jis tapo faktišku Lietuvos Respublikos atstovu Klaipėdoje. Po Klaipėdos krašto konvencijos pasirašymo šis jo statusas buvo įformintas 1924 m. spalio 27 d. paskyrus jį pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Iki pat 1925 m. spalio Budrys Klaipėdos krašte buvo pagrindinė figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos Respublikos interesus ir destabilizuoti vietos vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje. Ilgalaikėje perspektyvoje Budrio veiklą šiuo laikotarpiu galima įvertinti kaip bandymą padėti pamatus tolesnei Lietuvos įtakai Klaipėdoje.
Kaip apibūdintumėte Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos reikšmę?
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo turbūt svarbiausias savarankiškos valstybės žingsnis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje po 1918 m. vasario 16 d. nutarimo. Lietuvai tarpukariu Klaipėdos prijungimas reiškė galimybę tapti ekonomiškai nepriklausoma valstybe, užbaigti tai, ką Lietuvos politikai pradėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Neatsitiktinai Budrys iki pat gyvenimo pabaigos Klaipėdos prijungimą akcentavo kaip svarbiausią savo gyvenimo darbą.
Beje, prijungiant Klaipėdą, karinėje operacijoje dalyvavo ir jo būsimoji žmona, tuo metu Žvalgybos skyriaus valdininkė Regina Kašubaitė, kuri operacijos metu, kaip vėliau pati pasakojo, buvo telegrafo ryšininkė.
Kodėl po beveik 60-ies metų Budrio ir jo žmonos palaikai perkeliami į Lietuvą? Kokia šio įvykio svarba? Ar pats Budrys to pageidavo?
Jonas Budrys 1936 m. apsigyveno Niujorke, kur tapo Lietuvos generaliniu konsulu. Ten ir mirė 1964 m., sulaukęs 75-erių. Žinome, kad prieš mirtį savo žmonai Reginai, seseriai Valerijai ir kolegai konsului Vytautui Stašinskui spėjo pranešti du dalykus – kad nori būti laidojamas be gėlių ir kad pageidautų, jog tai įvyktų civilinėse (netikybinėse) kapinėse, konkrečiai Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Matyt, šią vietą Budrys pasirinko todėl, kad visai netoli Čikagos, Evanstone, tuomet gyveno jo dukra iš pirmosios santuokos Olga Numgaudienė ir sūnus iš antrosios santuokos Algis Budrys.
Mintį, kad Budrys galėtų būti perlaidotas Lietuvoje paviešino kiti. Bene pirmasis tą padarė Juozas Kajeckas, tuometis Lietuvos atstovas Vašingtone, dar per Budrio laidotuves. „Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžino poilsio vieta“, – tada sakė jis. Kad Klaipėdos prijungimas buvo svarbiausias Budrio darbas, perteikė ir Jono Muloko 1965 m. sukurtas antkapinis paminklas, ant kurio puikavosi Klaipėdos herbas. Kai 1998 m. tame pat kape laidota Regina Budrienė, ceremonijos metu pasisakęs mažlietuvių organizacijos išeivijoje pirmininkas Algis A. Regis vėl kartojo viltį, kad Budrys bus perlaidotas Klaipėdoje. Taigi idėja sena ir turinti tęstinumą, nors priskirti jos pačiam Budriui dokumentai gal ir neleidžia.
Gavus Jono Budrio anūkų ir Reginos Budrienės dukterėčios sutikimą, perlaidojimą pagaliau nutarta įgyvendinti šiemet, kai Lietuva mini Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtąją sukaktį.
