Klaipėda 4.9°C
Puikios išvaizdos robotas iš meilės pasiryžta tapti baisiausiu sutvėrimu visatoje – liulančiu mėsingu blyškiumi, t. y. žmogumi. Į negyvenamą salą pakliuvusį robotą nesitikėti išgelbėjimo įkalbinėja geriausiu jo draugu turėjęs būti ausyje gyvenantis robotukas. Tai – pora epizodų iš šiuo metu Klaipėdos dramos teatre režisieriaus Konrado Dworakowskio kuriamo spektaklio „Robotų pasakos“.
Jame pasaulis valdomas robotų karalių, pilnas mokslininkų, išradėjų, į pražūtį vedančių klausimų ir susitikimų su pavojingais priešais. Paaugliams nuo 12 metų skirtas vien jaunimui kuriančio režisieriaus spektaklis įtrauks į neįtikėtinai išradingą žymaus mokslinės fantastikos rašytojo Stanisławo Lemo pasaulį. „Robotų pasakų“ premjera vasario 12–13 dienomis.
Daugiaprasmis pasakojimas judesiu
K. Dworakowskis savo kūryboje daug dėmesio skiria judesiui, ir šįkart scenoje bus svarbi forma. „Robotų pasakose“ vaidinanti aktorė Toma Gailiutė pasakojo, kad apie neįprastą režisieriaus prieigą aktoriai sužinojo iš anksto, „prieš atvažiuojant K. Dworakowskiui teatro vadovas mus įspėjo, kad jo darbo metodas neįprastas – jis daug dirba su judesiu. Tą labai greitai pajutome ir savo kailiu. Tarpusavyje pasikalbame, kad šis spektaklis bus visiškai kitoks. Įdomu, kaip režisierius viską mato per metaforas, išreiškiamas judesiu“. Anot aktorės, pradedant repeticijas buvo šiek tiek neramu, „kiek gabi tam esu? Ar pateisinsiu režisieriaus lūkesčius. Bet K. Dworakowski labai pedagogiškas, jis mums akcentavo, kad tai ne šokio spektaklis, o jis ne choreografas. Jis turėjo viziją ir ją norėjo įgyvendinti būtent su dramos teatro aktoriais“.
Spektaklyje vaidinantis Karolis Maiskis taip pat pripažino, kad tiek daug dėmesio sutelkti į judesį buvo neįprasta, „bet tai atsirado procese, labai ramiai ir natūraliai. Net nejunti, kad kažką ypatingo darai su kūnu ir kaip viskas gerai susidėlioja“. Vizualumu pagrįsta spektaklio kalba labai poetiška. „Režisierius scenoje nori daugiareikšmiškumo, tad ir mūsų judesiai nėra iliustratyvūs, pažodiniai“, – sakė K. Maiskis.
Kolegoms antrino ir aktorius Jonas Viršilas, „kartais atrodo, kad vyksta tarsi suokalbis tarp teksto ir judesio, jie prieštarauja vienas kitam, pavyzdžiui, kalbi kaip „Siri“, o judi labai emocionaliai, bet taip gimsta įdomios metaforos, naujos reikšmės. Labai įdomu, kaip tai priims jaunimas“. Aktoriai minėjo, kad kartais reikia gerokai padirbėti, kad simultaniškai pavyktų apjungti pagal atskirą logiką tekantį tekstą ir judesius.
Per robotus pažinti žmones
Pagal S. Lemo „Robotų pasakas“ Roberto Jaroszo paruoštas tekstas spektakliui absorbavo kelis rašytojo pasakojimus – nuspėjančius šiuolaikinio žmogaus kasdienybe tapusius išradimus, keliančius einant laikui aktualumo neprarandančius klausimus apie žmogiškumą.
„Spektaklyje esu Automotiejus, naujos kartos robotas, labai žmogiškas, su emocijomis, – apie savo kuriamą personažą pasakojo J. Viršilas. – Automotiejus yra vienišas ir tai labai žmogiška savybė. Dėl to jis įsigyja ausyje telpantį Vuchą – mažą dirbtinio intelekto valdomą robotą. Jo atitikmuo galėtų būti „Alexa“ arba „Siri“. Automotiejus desperatiškai ieško bičiulio, ir jam nesvarbu, kad tas bičiulis bus mašina. Man atrodo, kad tai aktualu ir jaunimui – jie ieško draugų, ir nesvarbu, kad tie draugai kitame pasaulio krašte ir juos žinai tik per jų avatarus žaidimuose.“
K. Maiskis robotų pasaulyje atlieka grožio etalonu galinčio būti naujosios kartos roboto vaidmenį, „esu Fericis, progresyvus, nuolat tobulėjantis robotas. Atrandu savyje gebėjimą kurti – to robotai paprastai negali. Tai manyje sužadina meilė. Fericis įsimyli ir dėl meilės jis pasiryžta tapti robotams šlykščiausiu sutvėrimu – žmogumi“.
Aktoriai dalinosi, kad net jei veikėjai robotai – spektaklis iš tiesų ne apie juos, bet apie žmones – tuos, kurie žiūrės spektaklį. „Esminis klausimas ir jį įvardijame jau spektaklio pradžioje – ką galime padaryti, kad nesunaikintume savo pasaulio“, – sakė T. Gailiutė. Ji pripažino, kad ją stipriai paveikė režisieriaus išsakyta mintis, kad jaunajai kartai paliekama sužalota planeta, tad užuot panirę į kūrybą, tobulėjimą, jie turi perimti atsakomybę už ankstesnių kartų inicijuotus niokojančius procesus.
Pokalbis su jaunais žiūrovais be moralizavimo
Kalbinti aktoriai pabrėžė, kad nors „Robotų pasakos“ skirtos jaunimui, jose nėra jokios didaktikos. K. Dworakowski scenoje nepamokslauja ir nemoralizuoja. Kartų skirtumai ir iš to gimstančios įtampos, J. Viršilo nuomone, yra trivialūs, o tais skirtumais grindžiamas priešiškumas niekur nevedantis, „tai, ką vadiname ateinančia karta, iškart yra ir nueinanti, nes po jos ateina dar kita karta. Neseniai patys buvome paaugliai ir dažnai iš suaugusiųjų girdėdavome „mūsų laikais“, iš jų išmokome ir patys klijuoti etiketes. Taigi, problemos reikia ieškoti suaugusiuose, reikia rasti būdą nugrandyti vis dar klijuojamas, mus atskiriančias etiketes“.
T. Gailiutė sutiko, jog kartų susipriešinimas atgyvenęs dalykas, „yra kažkokia bendra visuomenės nuomonė, kad jaunimas atbukęs, sulindęs į ekranus ir niekuo nesidomi. Manau, patys užduodame tam toną. Man šiuolaikinis jaunimas – labai fainas, pavydžiu jų saviraiškos laisvės, jie turi mažiau kompleksų, drąsiai ieško savęs, nebijo keistis“.
Paaugliams teatro užsiėmimus vedantis K. Maiskis minėjo, kad jaunų žmonių problemas mato iš arti ir, jo nuomone, suaugusieji nusikalsta tuo, kad tuomet, kai vaikams jų reikia – atsiriboja. „Kai vaikas verkia – jam į rankas įbrukamas telefonas, taip vyksta emocijų glaistymas, o ne jų suvokimas. Mes neklausome, kai vaikai ir jaunimas kalba su mumis. Vaikai turi problemų ir klausimų, bet jie mums atrodo nesvarbūs ir juos atmetame. Nors kažkada ir patys tai išgyvenome ir tai buvo mums labai svarbu.“
„Robotų pasakos“ kuria terpę, kur į paauglius kreipiamasi kaip į lygiaverčius pokalbio dalyvius, nemenkinant jų išgyvenimų. S. Lemo tekstai įspėja apie perdėm mechanizuoto ir robotizuoto pasaulio gyventojų prarandamą gebėjimą kurti ir suprasti kultūros reiškinius, bet tai spektaklio mikrokosmose neišverčiama į pažodinį priekaištą, taip populiariai metamą jaunimui dėl išmaniųjų telefonų, kompiuterinių žaidimų ar virtualaus pasaulio. „Nuėmus visus robotizmus, atsiranda daug universalių temų – meilė, vienatvė, maištas“, – apibendrino J. Viršilas.
Ką reiškia būti žmogumi?
Įsigyvendami į robotų vaidmenis, siekdami perprasti programavimo nulemtą jų mąstymą, aktoriai minėjo turėję progą permąstyti ir žmogiškumą – kuo žmogus skiriasi net ir nuo tobuliausiai padaryto roboto.
„Robotas negali kurti, net tobuliausias dirbtinio intelekto kūrinys tebus įvairių kitų kūrinių sintezė. Tai atskiria robotą nuo žmogaus ne tik spektaklyje, bet ir gyvenime – robotas gali progresuoti, bet negali kurti“, – svarstė K. Maiskis.
Jį pratęsęs J. Viršilas minėjo, kad žmogaus gyvenime taip pat netrūksta mechaniškumo, jo geriausias pavyzdys – kasdienė rutina, „mes galime pakliūti į rutiną, tapti mechaniniais sraigteliais. Bet žmogus gali tai, ko negali robotas – žmogus gali pasirinkti ištrūkti iš tos rutinos, daryti keistus sprendimus, klysti, neveikti pagal numatytą programą. Žmogus gali valdyti savo gyvenimą“.
Dar vienas esminis bruožas, kurį išskyrė T. Gailiutė – žmogaus gebėjimas jausti emocijas, „robotų emocijos yra arba programavimo klaida, arba emocijos imitacija“.
Anot aktorių, įvairiomis prasmės atodangomis turtingo spektaklio repeticijos vyksta sklandžiai ir ramiai, šią savaitę teatrą pasieks Lenkijoje gaminama scenografija. „Bus labai stiprus vaizdas, juokiamės, kad kaip kine“, – neslėpė entuziazmo K. Maiskis.
Spektaklį lydės keliaujanti paroda pagal S. Lemo „Robotų pasakų“ iliustracijas.
