Klaipėda 4.6°C
Scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė teatre kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu dirba jau beveik ketvirtį amžiaus ir vizualiai yra apipavidalinusi daugiau nei 50 spektaklių. Publika su nekantrumu laukia, kokia bus šių menininkų kuriama retai Lietuvoje statyta Antoníno Dvořáko opera „Undinė“. Susidomėjusieji vasario 25–27 dienomis laukiami Klaipėdos Žvejų rūmuose, kur jie galės tris vakarus iš eilės stebėti operos premjeras, sėdėdami saugiu atstumu ir su privalomais respiratoriais.
Belaukiant premjeros B. Ukrinaitė pasakoja apie spektaklio vizualinius elementus: „nei nuogą, nei apsirengusią“ Undinę, perukus, tiksliai perteikiančius veikėjų dvasinius išgyvenimus, ir scenovaizdį papildančias vaizdo projekcijas, panardinančias publiką po vandeniu.
Nuo ko prasideda scenografijos kūrimas? Gal nuo libreto skaitymo?
Kone sakralus momentas: paimti į rankas libretą pirmą kartą, atsiversti ir perskaityti pirmą lapą. Labai atsakingai kaupiuosi šiam momentui, nes su kokiu jausmu tai padarysiu, taip ir seksis kurti, tokia ji ir užgims. Kokia nuotaika tąkart užplūs, koks apims jausmas – tokia scenografija kūriniui ir bus sukurta. Esu jausmo žmogus! Nuo to pirmo nebylaus susitikimo su libretu užgimsta kone visos idėjos.
Ir, aišku, svarbu, kas kūrinio režisierius. Su „Undinės“ režisieriumi Gyčiu Padegimu bendradarbiaujame jau daug metų. „Undinės“ scenografiją pirmą kartą aptarėme besisvečiuodami jo sodyboje Dzūkijos miške – pavėsinėje, ant lieptelio ežere. Diskutavome, aptardami kiekvieną libreto lapelį. Beieškodama tinkamo įvaizdžio, atsiprašiusi gamtos, kūrybiniais tikslais nuskyniau vieną vandens lelijos žiedą ir iš jos padariau nuostabius karolius, kuriais papuošiau režisierių. Iš tokių pokalbių, žmogiško bendravimo gimsta bendras supratimas, nusigludina nuomonių skirtumai, atsiranda bendri vardikliai. Po šio susitikimo nieko nedariau visą vasarą: tarsi nešiojausi savo pajautimą širdyje bei kovojau su vaizdiniais iš seniai matytų animacinių filmų vaikams (juokiasi). Rudenį lankydamasi KVMT netikėtai išgirdau, kad jau kitą dieną su režisieriumi galime pristatyti spektaklio koncepciją... O, geras, pamaniau... Kad aš nieko neturiu materialaus...
Kelis mėnesius nešiojusi šias mintis galvoje pagaliau išskubėjau į dirbtuves ir atrodė, kad rankos pačios pradeda dirbti, o galva planuoja, smegenys skaičiuoja. Taip ir atsirado scenos viduryje esantis Raganos Burtininkės ratas arba arka be pabaigos ir pradžios. Pagrindinę dekoracija kurs Vilniuje dirbanti komanda: Romualdas Pupkevičius ir jungtinės pajėgos. Ši arka tarsi simbolizuoja mūsų gyvybės ratą, elementarų žmogaus norą neatsižvelgti į savo realias galimybes, nesidžiaugti savo galimybėmis ir išskirtiniais bruožais, priešingai – stengtis virsti tuo kitu, neva geriau atrodančiu ar gyvenančiu. Ar tas virsmas „kitu“ iš tiesų būtinas? Gal reikėtų grįžti į save ir bandyti tapti pačia geriausia savo paties versija?‚„Undinės“ scenografija užgimė vienu ypu, be jokių abejonių ir korekcijų. Statant kitus spektaklius, kartais turėdavau net keturis scenografijos variantus. Kita vertus, norint „tilpti“ į sąmatą, scenografinius sumanymus teko 30–40 proc. sumažinti (juokiasi), bet pirminė idėja liko.
Pristatyme minėjote, kad pirmame veiksme scenografija atspindės mums artimą pajūrio gamtą, o antrame – pasaulį vienodinančią urbanizaciją.
Tai buvo G. Padegimo noras. Noriu, kad operos „Undinė“ publika pasijustų tarsi panirusi po vandeniu: kad nustebtų, jog yra vandenyje, tačiau nėra šlapi. Kad pasimatuotų tą jausmą. Tam pasitelksime ne vien dekoracijas. Mums talkins vaizdo projekcijos, šviesos. Vandens iliuziją kurs net sceniniai kostiumai. Scenoje išvysime metalines pastolių konstrukcijas, kurios rėš ne tik akis, bet ir širdis. Jas atlieps akis rėžiantis Undinės kostiumas: jis tarsi pabrėš nenatūralų žuvies virsmą žmogumi.
Pastatymas kalbės apie ekologiją. Nors ši frazė mums jau tampa nuvalkiota, bet ji būtina. Turime atkreipti dėmesį į gamtos niokojimą, priminti, kad net iš antrinių žaliavų, jas perdirbus, gali gimti dekoracijos. Dalis kostiumams naudojamų medžiagų ir yra sukurtos perdirbus antrines žaliavas.
Kokia bus pagrindinė operos herojė Undinė?
Labai šiuolaikiška. Viena iš Undinės partijos atlikėjų Ieva Juozapaitytė klausė, kodėl pirmame veiksme scenoje jai teks pasirodyti mūvint kelnes, o ne su žuvies uodega. Niekada neketinau Undinei kurti uodegos, nemąsčiau apie tai, ar ji vaikšto, ar ne. Įsivaizdavau tą ploną ribą, kai mes sunkiai vaikštome net ir turėdami kojas. Ir ne dėl negalios, o kad neleidžia mūsų protas... Ta riba beveik nejuntama ir sunkiai apčiuopiama, nes kiekvienam labai individuali.
O Princas?
Labai paprastas ir žmogiškas, vilkintis juodais džinsais – toks, kokį galima išvysti einant Klaipėdos gatve, pučiant stipriam vėjui.
Ragana Burtininkė?
Ragana Burtininkė bus tarsi kūrinio arba medžio šaknų saugotoja. Tai tarsi mamų mama. Dama su labai giliu vidiniu pasauliu. Joje susitelkusi žmonijos išmintis. Ragana Burtininkė bando visiems parodyti tikrąjį kelią, kuriuo turime eiti ir nekreipti dėmesio į pasaulio pagundas, vertinti tai, ką turime savyje gražiausio.
Operos moralas tarsi sako, kad nereikėjo Undinei pamilti ne sau lygaus Princo. O Jūsų moteriška logika ką apie tai kužda?
Vyrai racionalesni, o aš moteriškai mąstau, kad taškytis arba įsimylėti neprotingai galima ir net būtina. Tai ir yra mūsų gyvenimo variklis. Taip ir užgimsta daugybę šimtmečių prisimenamos istorijos. Istorijos apie racionalius poelgius nekuriamos ir taip ilgai negyvuoja.
Iš kur atkeliavo operos sceninių kostiumų audiniai?
Operos „Undinė“ audiniai atsiųsti pagal katalogą iš Vokietijos. Pati pirmoji pagrindinės herojės Undinės medžiaga buvo rasta audinių parduotuvėje Lietuvoje. Pardavėjų paprašiau specialiai šiam spektakliui pasaugoti dar pernai vasarą išvystą audinių rietimą ir laimei jie sutiko. Iš 25 metrų šio audinio arba, tiksliau, viso rietimo gimsta Undinės vestuvinė suknelė!
Kuo ypatingas šis audinys, kad vos pamačiusi supratote, jog jis būtinas?
Tai audinys-vanduo! Jis man padeda sukurti tą vandens pasaulio efektą.
Kieno pastangomis KVMT scenoje atsiras Jūsų sumanytas ratas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos?
Už tai esu dėkinga KVMT Pastatymų tarnybai. Šiame teatre dirba tokie talentingi profesionalai! Lenkiu galvą prieš teatro vadovybę, kuri sugeba suburti tokius tikslo siekiančius žmones, kuriems nėra neįmanomų dalykų. O man kaip kūrėjai – kuo didesnės konstrukcijos, kuo didesnė scena, tuo lengviau dirbti. Bet retkarčiais susispausti į mažą lašelį – irgi įdomu. Tada mažiau dėmesio skiriu rekvizitui.
O Jūsų sumanyti sceniniai „Undinės“ kostiumai gims KVMT siuvyklos meistrų dėka?
Siuvykloje dirba nuostabi komanda. Važiuoji kurti į svetimą miestą ir neturi jokių abejonių, kad viskas pavyks. Net prieš kurdama eskizus apmąstau, kad šios siuvyklos darbštuolės gali sukurti viską. Galiu leisti savo fantazijai veikti laisvai, ir nepajusti jokių kliūčių.
Ką avės operos herojai?
Dalį apavo užsakinėsime Vilniuje, nes būtina prisitaikyti prie scenografijos statinio konstrukcijos, kuria operos solistams, chorui teks kopti kone į dvejų metrų aukštį ir iš dešinės, ir iš kairės pusės. Stengsimės, kad solistai nejustų diskomforto.
Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ publiką klaidinote virtualioje realybėje. Ar ji talkins ir kuriant mistinį „Undinės“ siužetą?
Scenografiją papildys vaizdo projekcijos ir apšvietimas. Naudosime tinkliuką, kuris taps labai svarbus ypatingais momentais, nors jų dabar nenoriu išduoti. Ir urbanistinis scenovaizdis išryškės ne deformuojant dekoracijas, o pasitelkiant apšvietimą: iš esamų statinių prasišvies metalinės konstrukcijos. Kitose scenose šias metalines konstrukcijas pridengs vaizdo projekcijos.
Nematerialiu būdu scenoje užgims žaliuojanti arka, simbolizuojanti pamirštą, seną pasaulį – be kaukių ir be pandemijos. Tarsi tiltas į įsivaizduojamą naują teatrą po pandemijos.
Ypatinga misija operoje, regis, patikėta perukams?
Perukai – labai svarbi šios operos dalis, kone prilygstanti dekoracijoms. Man, kaip kūrėjai, perukai kai kuriuose ‚„Undinės“ siužeto vingiuose tampa svarbesni net už sceninius kostiumus. Jie – tarsi personažo esybės dalis. Tiek perukai, tiek kostiumai lygiomis dalimis atspindės herojaus vidines būsenas.
Perukus Undinei, Vandeniui, Raganai Burtininkei, Užsienio Princesei kuria grimo ir perukų dailininkė Aira Braždienė. Tai nuostabi meistrė, kuriai nėra lygių, o man, kaip scenografei, labai gera ir ramu su ja dirbti. Žinau, kad viskas bus padaryta aukščiausiu lygiu.
Undinė bus nei nuoga, nei apsirengusi... Undinės pradžios ir finalo kostiumuose dominuos perukai. Jų prireiks labai daug. Buvome sulaukę norinčių Undinei paaukoti tikras kasas. Deja, negalėjome tos dovanos priimti, nes norint kurti iš tikrų plaukų prireiktų dar daugiau rankų darbo. Teko apsiriboti dirbtiniais. Bet idėja Undinei rinkti tikras kasas buvo graži... Ir labai ekologiška. Gal ja pasinaudosime kitą kartą.
