Klaipėda 5.6°C
Pirmąkart Lietuvoje statomą italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ (1840) lapkričio 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksiančiai premjerai rengia charizmatiškasis dirigentas Martynas Staškus. Pokalbis su maestro lengvas tarsi operos „Pulko duktė“ muzika, tačiau atskleidžiantis daug netikėtų detalių. Esame tikri, kad jums bus įdomu pasigilinti į operos, jau beveik du šimtmečius karaliaujančios garsiausiose pasaulio scenose, pastatymo subtilybes.
Turbūt retas yra girdėjęs visą G. Donizetti komišką operą „Pulko duktė“, nors dauguma operos gerbėjų žino, kokios nuostabios šio kūrinio arijos. Kokią vietą ji užimą kompozitoriaus kūrybiniame palikime?
Ši opera žinoma, tačiau nėra viena iš populiariausių G. Donizetti sukurtų operų. Kompozitorių išgarsino „Meilės eliksyras” „Liučija di Lamermur“, „Don Paskualė“ ir šie kūriniai mūsų publikai žinomiausi. „Pulko duktė“ – viena iš rečiau statomų operų, sukurtų tuo laikotarpiu, kai G. Donizetti dirbo ir gyveno Paryžiuje XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Įvykus jos premjerai Paryžiaus komiškojoje operoje 1840 m., tais pačiais metais buvo sukurtas ir itališkas šios operos libretas, adaptuotas Italijos publikai. Klaipėdoje statomas pirminis variantas – prancūziškasis.
Kaip manote, kodėl ši opera Lietuvoje populiarumu neprilygsta visuose šalies muzikiniuose teatruose ne po vieną kartą statytai G. Donizetti komiškai operai „Meilės eliksyras“?
G. Donizetti operas „Meilės eliksyras“ ir „Liučija di Lamermur“ mūsų šalyje gerai žino kiekvienas, nes tai itališkojo laikotarpio operos, dainuojamos italų kalba. Gal jos populiaresnės, nes italų kalba mūsuose populiaresnė. Dainuoti prancūzų kalba, ką ir darome Klaipėdoje, didelis iššūkis visai čionykščio muzikinio teatro trupei.
Komišką operą įsivaizduojame su daugybe gražios muzikos, tarsi lengvai plevenantį drugelį. Ar tokį įspūdį palieka ir „Pulko duktė“?
Ši opera iš tiesų iš pažiūros labai lengva. Tokia ją ir išvys žiūrovas. Jos siužetas painokas, bet jis žaismingas, lengvai perteikiamas publikai. Tokia pat žaisminga ir operos muzika. Šioje operoje ir dainuojama, ir kalbama, ir vaidinama. Komiška opera „Pulko duktė“, kai dar nebuvo užgimęs operetės žanras, yra tarsi tų laikų operetė.
Kaip manote, dėl kokių priežasčių „Pulko duktė“ iki šiol nebuvo pastatyta Lietuvoje?
Viskam savas laikas: kartais, kad ir labai populiaraus kompozitoriaus retesnė opera į sceną ateina savo laiku. Ir KVMT šį kūrinį greičiausiai pasirinko kaip naujieną, nes kitos G. Donizetti operos – „Liučija di Lamermur“, „Meilės eliksyras” yra ne kartą statytos Lietuvos teatruose. Vilniuje pernai pastatyta „Ana Bolena“. „Pulko duktė“ Lietuvą vis aplenkdavo, tad klaipėdiečių pasirinkimas labai savalaikis, įdomus ir net intriguojantis. Juk visiems įdomu kokia tai opera!
Būti pradininku kažko visada sudėtingiau, nei vaikščioti pramintais takais?
Sutinku, tačiau kiek malonumo tai suteiks publikai! Esu tikras, kad dažnas išvydęs šį spektaklį sakys – „kodėl jo nepastatė anksčiau?“
Galbūt šis kūrinys sudomins visos šalies operos gerbėjus, ir žmonės su malonumu vyks į pajūrį, kad ją išgirstų?
Neabejoju. Tokią tendenciją išduoda ir didelis profesionalų susidomėjimas vos paskelbus apie solistų atranką dainuoti operoje. Tarp solistų opera „Pulko duktė“ yra gerai žinoma. Natūralu, kad sau aukštus standartus keliantys atlikėjai sukluso išgirdę apie „Pulko dukters“ premjerą, nes jiems tai puikus šansas realizuoti save. Atvykęs į solistų perklausą, pasidžiaugiau atradęs, kad puikių dainininkų, tinkančių komiškai operai, esama ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tokio lygio pastatymai motyvuoja atlikėjus – jie su dideliu užsidegimu imasi partijų, ir tuomet rezultatai džiugina tiek vietinę publiką, tiek teatre apsilankančius užsieniečius.
Muzikologai žinią apie būsimą premjerą taip pat palydėjo skambiais šūksniais – „Ooo!“. Tai ne šiaip nustebimas, o nuostaba su šauktuku! Supraskite: Klaipėda sau leidžia statyti tokią operą, kurią atlikti gali tik ypatingo lygio ir meistriškumo dainininkai.
Iš Jūsų girdžiu, kad palankiai vertinate tai, jog Klaipėda nelieka vien su vietiniais atlikėjais, o nuolat kviečiasi kviestinius solistus?
Aš labai gerbiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro požiūrį: šis teatras atviras visiems. Tokia praktika taikoma ne tik mūsų šalies, bet ir viso pasaulio muzikiniuose teatruose. Ji turi daug teigiamų aspektų: galimybė atvykti ir pasirodyti solistams iš kitų miestų, šansas neseniai baigusiems studijas, profesionalams – galimybė dainuoti tai, kas labiausiai tinka jų balsams. Kartu tai skatina vietos trupės narius pasitempti, „nevirti savo sultyse“. Atviro teatro sėkmė daugiasluoksnė ir palanki visiems.
Minėjote, kad muzika lengva ir smagi klausyti. Bet neretai gražus skambesys juk pasiekiamas nelengvu darbu?
Jūsų įtarimas teisingas (juokiasi). G. Donizetti muzika savo sudėtingumu prilygsta W. A. Mozarto kūriniams, kurie irgi skamba lengvai ir linksmai. „Pulko dukters” partitūra, kaip ir kitų G. Donizetti kūrinių, yra labai „plona“. Dirigentai žodyje „plona“ koduoja atlikimo sudėtingumą ir trapumą. Net pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“. Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka įdėti daug pastangų, norint atlikti virtuozines partijas. Beje, solistams šioje operoje kadencijas leidžiama dainuoti laisvai, taip publikai parodant visas savo balso galimybes ir diapazoną. „Pulko duktė“ – tai iššūkis kaip sudėtingą muziką atlikti taip, kad ji suskambėtų lengvai.
Tokiu būdu muzikantai tampa kažkuo panašūs į baleto šokėjus, nes jie irgi daug treniruojasi, o scenoje rodo tik grožį ir lengvumą?
Labai teisingai palyginote. Šios muzikos atlikimas – lyg baletas.
Kaip manote, ar Klaipėdai pavyks įveikti G. Donizetti mestą operos atlikimo iššūkį?
Repeticijos mane nuteikia labai pozityviai. Ypač džiugina KVMT solistų nuoširdus atsidavimas darbui bei troškimas dainuoti operas. Negaliu nepaminėti, kad KVMT trupė savo pasirengimą didingiems pastatymams įrodė jau ne kartą. Prisiminkime vasarą elinge pristatytą Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, kuris teatro trupę privertė perlipti per pačius aukščiausius operoje įmanomus barjerus. G. Donizetti irgi turi barjerų, ir jie Klaipėdos teatrui tikrai įveikiami.
Kokie solistai ruošia pagrindines Mari ir Tonijaus partijas?
Mari partiją dainuos kviestinė solistė Lina Dambrauskaitė bei dvi ryškiausios KVMT solistės – Rita Petrauskaitė ir Rasa Ulteravičiūtė. Su Rita teko kartu dirbti ne viename spektaklyje ar projekte, ji puikiai pasirodė Leonardo Bernsteino „Kandide”. R. Ulteravičiūtė mane nustebino: iš kuklaus soprano ji tapo tikra prima su puikia koloratūra. Toks pasiruošimas puikiai tinka Mari partijai. L. Dambrauskaitė mokslus baigė užsienyje, ji garsėja ne tik puikiu balsu, bet ir pasiruošimu. Atrodo, kad Mari partija tarsi jai parašyta. Taigi, galime didžiuotis trimis puikiomis Mari.
Tonijas: džiugu, kad šią partiją dainuoti sutiko Tomas Pavilionis, kurio karjera kažkada prasidėjo Klaipėdoje. Mindaugą Jankauską pažįstu nuo studijų laikų. Nuo tada jis vis kartodavo, kad nori operoje „Pulko duktė“ dainuoti Tonijo partiją. Ir tai pildosi!
Nors laiko pasirengimui buvo nedaug, atrodo, lyg bendras darbas tęstųsi jau ne vieną mėnesį. Solistai yra pasirengę, nežinomybę kelia tik drakonas vardu Pandemija. Mūsų repeticijos įdomios ir vaisingos. Noriu padėkoti režisierei Jūratei Sodytei, kuri ypatingai ruošiasi šiam pastatymui. Dar antro karantino metu ji man skambindavo vos ne kasdien ir klausdavo ar galima vienaip ar kitaip išspręsti iškeltas užduotis. Nes kai kurie G. Donizetti sumanymai nebūtų įdomūs arba atrodytų keistai šiandienos publikai. Tarkim, tai, kad būtų ištekinama dvylikametė mergaitė. Laikai pasikeitė. J. Sodytė pasirinko 1960 m. revoliuciją arba karą Alžyre. Pritariu režisierei: karas baisus dalykas, tačiau nepaisant nieko žmonės trykšta gyvenimo džiaugsmu, išgyvena pirmą meilę ir t. t. Ir pozityvūs jausmai operoje daugiau matomi nei negandos. J. Sodytė operos medžiagą pateiks labai įdomiai, režisierė solistams yra iškėlusi išskirtinių užduočių. Publika, išgirdusi šios režisierės pavardę, žino, kad jos pastatymuose būna daug judesio, šokio. Ir šioje operoje šoksime visi!
Gal veiklioji J. Sodytė ir Jums ras užduotį scenoje? Ir tai nebūtų nauja, nes KVMT pastatyme „Graikas Zorba“ jūs kartu su baleto šokėjais trypėte finalinį sirtakį.
Nežinau ar tai įvyks, bet aš norėčiau ir pašokti, ir pajudėti (juokiasi). Arba galėčiau spektaklio metu pareplikuoti su veikėjais. Bet neišduokime visų paslapčių. Tegul lieka intriga. Viskas paaiškės premjeros metu.
Ar Jums neteks stabdyti režisierės užmojų, nes solistams neliks laiko dainuoti?
Kuo daugiau spektaklio veikėjai judės, tuo opera bus komiškesnė. Beje, man patinka, kad su J. Sodyte galima diskutuoti ir kartu nuspręsti, kas ir kaip vyks scenoje. Pavyzdžiui, kuriuo momentu solistams užsiimti kitomis sceninėmis užduotimis, kad tai netrukdytų jų dainavimui. J. Sodytė ir pati, kaip buvusi šokėja, supranta, kaip solistams yra svarbus tinkamas kvėpavimas.
Pasitarimas bendroje veikloje labai svarbus. Turime dirbti kaip viena komanda: režisierius, dirigentas, scenografas, kostiumų dailininkas ir kt. Tik nuo bendro darbo rezultato priklauso spektaklio sėkmė. Visi dalyvaujame visur: nuo spektaklio pristatymo iki kūrybinio proceso.
Jums ne tas pats kokia bus spektaklio scenografija ar kostiumai?
Žinoma. Tarkim, scenografė sumanė sumontuoti laiptus ir mes tarėmės, kad jie nebūtų per aukšti, kad solistams nebūtų sunku judėti, kad jie neuždustų. Taip ir su veikėjų kostiumais, jei jie bus nepatogūs, ar spaus batai, solistai scenoje vaikščios rūškanais veidais. Yra daug dalykų, kurie atrodytų dirigentui turėtų nerūpėti, tačiau...
Mes įpratę, kad priešais orkestrą stovi gražus ir pasitempęs dirigentas , o visi dalyviai puikiai žino, ką turi daryti. Tad dirigentui belieka džiaugtis savo gražia veikla? (Juokauju)
Mano darbas ir yra šventė. Ypač koncertuose, kur yra tik dirigentas, orkestras ir solistas. Čia dirigentas gali būti visa ko šeimininkas. Statant muzikinio teatro spektaklius – operas, operetes ir kt. – visos detalės tampa ypač svarbios. Net teatro budėtojas ar aprengėja gali turėti įtakos spektakliui. O jei jie sugadins dirigentui nuotaiką? (juokiasi). Ne veltui sakoma, jog viskas prasideda nuo mažų dalykų. Todėl aš visada labai džiaugiuosi dirbdamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Nuo pat pirmos dienos arba pirmo mano čia diriguoto spektaklio „Velnio nuotaka“, kai tik įėjau į tada dar senąjį pastatą, pasijutau tarytum darnioje šeimoje. Čia jauku, tvyro tikrojo Teatro atmosfera. Šis kolektyvas bendrauja nuoširdžiai – čia tu visada būsi apgaubtas rūpesčiu ir būtinai bus paklausta „ar Jums nieko netrūksta“.
Įdomu, kodėl prieš šimtmečius kūrę kompozitoriai, kaip G. Donizetti, vis dar populiarūs ir šiais laikais?
Yra kūrėjų, kurie vadinami genijais: jų kūriniai išskirtiniai ir laikui nepavaldūs. Būna ir žinomų autorių užmirštų kūrinių, tačiau tai neleidžia abejoti jų verte. Tarkim, Camille‘io Saint-Saënso opera „Samsonas ir Dalila“ kompozitoriaus gyvenimo metais nebuvo vertinama. Šis kūrinys sėkmės sulaukė tik po šimtmečio. Tačiau G. Donizetti į save dėmesį atkreipė dar būdamas vaikas: net ankstyvieji jo kūriniai keldavo žmonėms nuostabą ir susižavėjimą. Jo genialumas slypi jo muzikos paprastume.
