Klaipėda 14.9°C
Spalio 5 d., pirmadienį, 19.00 val. Baltojoje galerijoje (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje) pristatoma dvylikos kūrėjų bendra paroda „Kas lieka po jūros?“. Kuratorė Danguolė Ruškienė, parodos architektas Darius Baliukevičius. Ši paroda atidaro XIV tarptautinį kultūros festivalį „Inkultūracija“, kurį kiekvienais metais rengia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Joje dalyvauja autoriai iš Lietuvos ir užsienio: Agnė Matulionytė, Arūnė Baronaitė, Gabrielė Connor, Jonas Kupė, Gintas Kavoliūnas, Lukas Tarvainis, Rosana Lukauskaitė, Saulė Želnytė, Marija Marcelionytė–Paliukė, Monika Žibė, Vaida Varnagienė, Eikantas Pakalka ir Vykintas Pakalka. Paroda kviečia į unikalų eksperimentą, kuriame tradicinė jūrinė tematika susiduria su alternatyvia fanzinų kultūra. Specialiai šiai parodai sukurti fanzinai – tai laisvės manifestai, netikėtai ir labai skirtingai interpretuojantys jūros motyvą. Paroda veiks iki lapkričio 28 d.
„Jūra – ne tik akimis neaprėpiamas vanduo ar horizonto žymė, brėžianti ribą tarp dangaus ir žemės. Ne mažiau svarbus yra žmogaus emocinis santykis su ja, tiek pat stabilus, kiek ir kintantis. Jūroje sutelpa begalė jausmų, minčių, reikšmių ir simbolių. Todėl kiekvienas susitikimas su ja toks pat ir kaskart – kitoks. Labai asmeniškas, veikiamas konkrečios akimirkos, bet artimas kiekvienam.
„Kas lieka po jūros?“ kviečia į eksperimentą, kuriame jūra pasirenkama kaip idėjos išeities taškas, nuo kurio prasideda miesto ir čia gyvenančių bei dirbančių žmonių suvokimas. Tam pasirenkama taip pat eksperimentinė, demokratiška ir neįpareigojanti forma – fanzinas.
Istoriškai su savilaida ir alternatyviomis kultūrinėmis praktikomis susijęs fanzinas čia svarbus ne vien kaip leidinio formatas. Jo kūrybinė autonomija leidžia atsisakyti nusistovėjusių hierarchijų, laisvai jungti vaizdą, tekstą, objektą, garsą, o patį skaitymą paversti erdvine, jutimine ar interaktyvia patirtimi. Dalis parodos kūrinių peržengia įprastas fanzino kaip leidinio ribas ir priartėja prie instaliacijos, archyvavimo, performatyvaus vyksmo ar materialaus objekto. Fanzinas čia tampa paslankia, kintančia forma, kurią padiktuoja autoriaus mąstymas. Kūrėjai akivaizdžiai mėgaujasi galimybe fragmentuoti, jungti, skaldyti, sluoksniuoti, kartoti ir kurti netikėtus ryšius. Toks principas taikliai atliepia ir jūros sąvoką. Parodoje jūra retai pasirodo kaip lengvai identifikuojamas peizažas. Kur kas dažniau ji čia suvokiama kaip procesas ar gyvas organizmas: judantis, ardantis, perrašantis, kaupiantis, išplaunantis, atsirandantis ir pranykstantis. Jūros bangavimas, srovės, rūkas, druska, nuosėdos, kranto erozija ar šviesokaita šiuo atveju tampa ne tik vizualiais motyvais, bet ir priemonėmis kalbėti apie laiką, kaitą ir atmintį. Jūra gali būti graži, bet kartu užteršta. Pažįstama, bet neįskaitoma. Jungianti, tačiau brėžianti aiškią ribą. Kaupianti atmintį ir tuo pat metu ją prarandanti. Vienur ji primena archyvą, kuriame kaupiasi gamtiniai, kultūriniai ir kitos veiklos artefaktai, kitur – sunkiai iššifruojamą kalbą, signalų ir ženklų sistemą, kurią gal ir įmanoma perskaityti, bet neįmanoma suprasti iki galo. Kiekvieno autoriaus atveju ji – vis kitokia, kitaip ir apie ką kitą kalbanti.
Daugumoje parodos darbų nužymima gana aiški riba: tarp vandens ir sausumos, gamtos ir miesto, dabarties ir praeities, triukšmo ir tylos. Tačiau ji nėra stabili. Kitaip ir negalėtų būti, nes krantas čia yra tranzitinė zona, kurioje skirtingi (kultūriniai, socialiniai, ekonominiai) sluoksniai nuolat persidengia ir mainosi. Panašūs dalykai vyksta ir su jūriniu identitetu. Jis pateikiamas ne kaip nekintantis simbolių ar reikšmių rinkinys, bet kaip nuolat (per)kuriamas santykis su istorija, konkrečia vieta, asmenine patirtimi ir dylančiais prisiminimais. Tam pasirenkamos skirtingos strategijos – dokumentas ir fikcija, archyvinė medžiaga ir nūdienė patirtis, analoginės technikos ir skaitmeniniai vaizdai, poetinis pasakojimas ir abstraktus garsas. Fanzino kuriama laisvė leidžia dvylikai žvilgsnių ir balsų (tiek yra parodos autorių) egzistuoti paraleliai, nebandant jų sujungti į vientisą, sklandų pasakojimą.
Tad klausimas „Kas lieka po jūros?“ nesuranda vieno atsakymo. Lieka nuosėdos ir daiktai, prisiminimai ir pasakojimai, vaizdiniai, garsai ir kvapai. Taip pat lieka ir tai, ko negalime (at)pažinti ar suvokti. Ir būtent tas neapibrėžtumas taikliausiai įvardija santykį su jūra – ji vienu metu gali būti gili ir sekli, džiuginanti ir bauginanti, sava ir svetima. Galbūt dėl to prie jos nuolat sugrįžtama.“
