G. Kuprevičiaus opera PRŪSAI SKIRIAMA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 30-MEČIUI

SKIRIAMA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 30-MEČIUI



KOMPOZITORIUS
Giedrius KUPREVIČIUS

REŽISIERIUS
Gediminas ŠEDUIKIS

DIRIGENTAS
Tomas AMBROZAITIS

SCENOGRAFĖ
Sigita ŠIMKŪNAITĖ

KOSTIUMŲ DAILININKĖ
Sandra STRAUKAITĖ

CHOREOGRAFAS
Aurelijus LIŠKAUSKAS

REŽISIERIAUS ASISTENTĖ
Milginta PALUBINSKAITĖ

Atlikėjai:

Herkus Mantas
Mindaugas ROJUS

Kristina
Rasa ULTERAVIČIŪTĖ

Koltis
Kęstutis NEVULIS

Samilis
Modestas NARMONTAS

Ragūnas
Aurimas RAULINAVIČIUS

Nomeda
Rosana ŠTEMANETIAN

Lauma
Aurelija DOVYDAITIENĖ

Krivis
Vilius TRAKYS

Sachsė
Artūras KOZLOVSKIS

Ditrichas
Loreta DARŽINSKAITĖ

Pasakotojai
Šarūnas JUŠKEVIČIUS
Virginijus PUPŠYS

Tarnas
Viačeslavas TARASOVAS

Hirchalsas
Arūnas SIPAS


Operos „Prūsai” naujojo pastatymo premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2018 m. ir buvo dedikuota Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Naujam gyvenimui Giedriaus Kuprevičiaus operą prikėlė režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

Dar XX a. pradžioje kultūrinis atgimimas, iškėlęs ir tautinės operos idėją, tapo neatsiejama nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio dalimi. O G. Kuprevičiaus „Prūsai“ buvo pirmąja nacionaline opera, kuri buvo sukurta ir pristatyta žiūrovams Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Ant operos partitūros užrašyta dedikacija skelbia: „Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui“. Nedaugeliui lietuviškų operų yra pavykę įsitvirtinti scenoje ir publikos atmintyje, ir „Prūsai“ – viena iš jų.

Operos siužetas pasakoja apie tragišką prūsų tautos likimą. Jo centre – Herkus Mantas, istorinė asmenybė, kurios asmeniniai interesai kertasi su tautos laisvės siekiu. Prūsų vadas, draskomas vidinės kančios, abejoja, kurie interesai – asmeniniai ar visuomeniniai – svarbesni. Tauta negali be vado, o vadas – be mylimos moters Kristinos.

Kristinos meilė – brandi ir altruistiška, bet nutraukti kryžiuočių ir prūsų karą – ne jos jėgoms. Prūsai ja nepasitiki, vokiečiai varžo jos pasirinkimo laisvę, sūnus nepažįsta savo tėvo, o mylimą vyrą kamuoja nuolatinės abejonės. Tokią realybę pakelti sunkiau, nei žengti į pagonių aukojimui paruoštą laužavietę…

Kūrinyje veikia dvi priešiškos stovyklos: prūsų ir kryžiuočių. Pirmieji, ginantys savo laisvę, vaizduojami kaip kariai, kuriuose gyva pagoniška dvasia ir tikėjimas gamtos jėgomis. Tačiau prūsų neapykanta kryžiuočiams stipresnė už sveiką protą… Stingdanti tragedijos nuojauta kuria draminę įtampą, o Herkus Mantas, būdamas savo tautos ir žemės patriotas, iki galo žengia kovos prieš pavergėjus keliu.