Klaipėda 17.4°C
Informacinių technologijų inžinierius Vytautas jau daugelį metų dirba vienoje įmonėje. Atrodytų, kad daugiau nei dešimtmetis ten pat galėtų ir atsibosti, tačiau jo karjeros kelias – visai ne nuobodus: per tiek laiko pakeista ne tik darbo sritis, bet ir vieta atvėrė galimybes ir tobulėti, ir išmokti naujų dalykų, ir persikraustyti į išsvajotą didmiestį.
Naujai įkurtame telekomunikacijų įmonės aktyvių pardavimų skyriuje įsidarbinęs vaikinas iškart buvo darbdavių pastebėtas kaip komunikabilus, malonus, norintis padėti bei išmanantis techniką darbuotojas. Tačiau tuo metu Radviliškyje gyvenusiam Vytautui prailgo kasrytinis kelias į Šiaulius, į darbą.
Tuo metu vyko televizijos skaitmenizacija – kabelinės televizijos virsmas į skaitmeninę, taigi įmonei tikrai reikėjo kuo daugiau rankų, ypač informacinių technologijų inžinerijos srityje. Darbo buvo per akis: inžinieriai nespėdavo dirbti, taigi jiems padėdavo ir vadybininkai.
Vytautas pajuto, kad jam puikiai sekasi ne tik su žmonėmis bendrauti ir parduoti paslaugas, bet ir įjungti paslaugas, rūpintis techniniais dalykais. „Kompiuterius mėgau nuo pat vaikystės, – sako Vytautas, – ir patirties kažkiek turėjau, taigi nebuvo labai baisu. Nuo pat mažumės jaučiau potraukį į tą pusę.“
Sužinojęs, kad keli tos pačios įmonės informacinių technologijų inžinieriai dirba Radviliškyje, vyras ėmė svarstyti apie karjeros pokyčius. Kai vienas iš jų išėjo iš darbo, Vytautas sukaupė drąsos ir nuėjo pas darbdavį su konkrečiu klausimu: „Ar aš, aktyvių pardavimų vadybininkas, galėčiau pretenduoti į informacinių technologijų inžinieriaus darbą?“
Tos drąsos užteko – netrukus vyras ėmė darbuotis informacinių technologijų inžinerijos srityje: darbdavys neabejodamas perkėlė Vytautą į kitą sritį – priimti jau žinomą ir patikimą darbuotoją visada geriau nei naują, o naujų dalykų išmokti niekada nevėlu. Ir jaunuolis gavo progą tobulėti ten, kur pats norėjo, ir nebevažinėti į Šiaulius iš Radviliškio – darbo apstu buvo ir mažesniame mieste.
Visgi Vytautui mažo miesto neužteko ir širdyje kirbėjo noras su mylimąja išsikraustyti į didesnį – Šiaulius ar kurį kitą. Šiauliuose tuo metu meistrų buvo pakankamai, tačiau po kiek laiko telekomunikacijų įmonė „Splius“ ėmė ieškoti informacinių technologijų inžinieriaus Klaipėdoje. Kolegos ragino vyrą: „Juk norėjai didesnio miesto – važiuokit su drauge į uostamiestį.“ Vyras rimtai apsvarstė galimus ir karjeros, ir gyvenamosios vietos pokyčius: prie Radviliškio prisisišęs nebuvo, jokių rimtų įsipareigojimų neturėjo, o ir pokyčių jau norėjosi.
Taigi vėl sukaupė drąsos ir uždavė darbdaviui klausimą: „Galbūt aš galėčiau įsidarbinti Klaipėdoje?“ Ir po lemtingo klausimo Vytautas jau ne vienerius metus dirba ten, o dėl savo ilgametės darbovietės socialinio atsakingumo, požiūrio į darbuotojus ir draugiško bei supratingo kolektyvo nė sykio nepagalvojo laimės ieškoti kitur.
Persikrausčius, nei nepažįstamas miestas, nei pasikeitęs darbas jo neišgąsdino – priimtu sprendimu džiaugiasi ir pats, ir darbdavys, ir klientai. O turbūt labiausiai – šeima. Ką tik pasaulį išvydusi antragimė Rusnė kol kas neleidžia dirbti – Vytautas mėgaujasi tėvyste ir jos atostogomis. „Jau jaučiuosi klaipėdietis“, – ant rankų sūpuodamas naujagimę šypsosi vyras.
„Iš tikrųjų reikėjo drąsos. Taip, aš kažkiek užsiiminėjau su kompiuteriais, bet daugiau programavau. Tinklo inžinerijos nelabai išmaniau. Į kitą miestą persikelti – taip pat: nežinojau, kur išvažiuoju. Faktas, kad reikėjo drąsos“, – tikina Vytautas.
Užsakomasis turinys
