Klaipėda 3.1°C
Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (KJP) profesinės karo tarnybos (PKT) karys grandinis Modestas Šidlauskas ne tik tarnauja tėvynei, užima retas ir be galo unikalias pareigas, yra dviračiu apvažiavęs Lietuvą, bet taip pat stebina visus savo užfiksuotais ypatingo grožio gamtos kadrais. KJP Logistikos tarnybos maitinimo skyriaus virėjų komandos vyriausiasis virėjas gr. M. Šidlauskas papasakojo apie save, tarnybą Lietuvos kariuomenėje bei puoselėjamus hobius.
– Modestai, esate PKT karys. Papasakokite, kada ir kaip nusprendėte prisijungti prie Lietuvos kariuomenės? Kas labiausiai patinka tarnyboje?
– Esu gimęs ir augęs Šiauliuose, tačiau taip gavosi, kad prieš 12 metų nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikau Klaipėdoje – KJP Karo laivų flotilės fregatoje „Žemaitis“ (F11). Tada padariau pertrauką, dirbau užsienyje, tačiau širdis traukė į uostamiestį. Taip atsidūriau PKT, kurioje gavau virėjo pareigas patruliniame laive „Sėlis“. PKT tarnauju jau 11 metų. Gyvenime visada svajojau pamatyti Afriką ir 2015 m. tai išsipildė, žinoma, ne kaip turistas, o kaip kulkosvaidininko padėjėjas. Daugiau nei keturis mėnesius praleidau tarptautinėje operacijoje „Atalanta 2“ prie Somalio krantų. Tai ir patinka tarnyboje, jeigu esi motyvuotas ir turi daug noro, visada atsiras naujų iššūkių ar veiklų.
– Užimate vyriausiojo virėjo pareigas. Ar virėjui kariuomenėje yra privalomas karinis rengimas, fizinių normatyvų laikymas?
– Žinoma, privalomas. Gal labiau paplitęs stereotipas ar mitas, kad virėjai yra stambūs ir tik maistą gamina. Esu gavęs nemažai medalių, apdovanojimų, padėkų už puikią tarnybą ir gerai atliktas užduotis, taip pat baigiau Fizinio rengimo instruktoriaus kursą, eilę metų karių fizinio parengtumo testą išlaikau maksimaliam įvertinimui – 300 balų. Esant poreikiui, pravedu granatos mėtymo, fizinio rengimo ar sparčiojo žygio testus.
– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip virėjo, karjera? Galbūt šeimoje ar giminėje yra daugiau virtuvės šefų? Kaip manote, ar kulinariniai gebėjimai yra paveldimi, ar juos galima ištobulinti?
– Gaminti labai mėgstu nuo vaikystės. Daug žinių šioje srityje suteikė mama. Namuose stebėdavau,
kaip mama gamina, padėdavau jai. Pamenu, kad būdamas dar vaikas, grįžtantiems iš darbų tėvams pagamindavau vakarienę. Vėliau sekė maisto gaminimas bendrabutyje. Kadangi sportavau sunkiąją atletiką, turėjau gerą apetitą, tekdavo nemažai gaminti sau, o ir draugai prašydavo pagaminti, kai
paragaudavo mano pagaminto maisto. Pradėjęs tarnybą KJP supratau, kad mano maisto gaminimo pomėgis niekur nedingo ir dar labiau pamilau šią veiklą. Pritarčiau nuomonei, kad visko galima išmokti.
– Daugelis virėjų svajoja apie darbus pasaulinio lygio restoranuose užsienyje ar atsidaryti savo maitinimo įstaigą. Gal svarstėte tokią galimybę?
– Dažnai pagalvoju apie tai, tačiau turėti savo verslą – reiškia dirbti visą laiką be laisvų dienų, be atostogų. Būdamas pagrindiniu virtuvės šefu negalėčiau kam nors kitam patikėti tų darbų, likčiau be poilsio, nukentėtų mano hobiai. Žinoma, gaminant populiarų maistą, lietuviškos virtuvės patiekalus galima uždirbti nemažai. Man labai pasisekė – esu kariškis ir dirbu tai, ką mėgstu.
– Karinis laivas yra lyg vienas didelis organizmas, kuriame kiekvienas turi savo vaidmenį ir funkcijas. Ar dažnai tenka gaminti laivuose? Viską gaminate turbūt tik gerai suplanavę? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Aštuonerius metus gaminau kariniuose laivuose, o pastaruoju metu esu KJP štabo vyriausiasis virėjas. Kartais turiu komandiruotes, išplaukiu porai savaičių, už tai gaunu neblogą priedą prie atlyginimo. Puikiai veikia skatinimo sistema. Didžiausias iššūkis – paskaičiuoti, kad 25-28 įgulos žmonės tądien laive būtų pamaitinti. Reikia atsakingai padaryti maisto produktų užsakymą. Taip pat būtina peržiūrėti produktų galiojimo terminus, likučius. Esi atsakingas ne tik už maisto gaminimą, bet gali būti paskirtas ir į laivo budėtojo pareigas, turi vesti pilną apskaitą, kaip restorane. Jeigu kas nors blogai – už tai atsako vyriausiasis virėjas.
– Kaip atrodo Jūsų pilna darbo diena esant jūroje?
– Pusryčiai jūroje prasideda nuo 6 val. Tai reiškia, kad virėjas turi keltis 4 val. ryte ir pradėti gaminti. Laive valgo dvi pamainos, pusvalandžio skirtumu. Po pusryčių skubiai tvarkaisi ir iš karto turi pradėti pasiruošimą pietums. Po pietų – gauni dvi valandas, skirtas poilsiui. Dažniausiai per jas stengiesi prigulti. Apie 15:30 val. pradedi daryti vakarienę, po kurios vėl tvarkaisi kambuzą – laivo virtuvę – ir lauki 22 val., nes turėsi pradėti ruoštis vakarinės arbatos virimui, kuri patiekiama 23:30 val. Tarp visų
šių maisto gaminimų, būna ir mokymų, kaip gesinti gaisrą, padėti medikui.
– Laive į Jus kreipiasi koku ar vis dėlto laivo virėju?
– Laive kreipiasi tik koku. Kadangi dirbame dviese – vyriausiasis virėjas ir virėjas, tai dažniausiai girdime terminą „kokai“ arba kreipimąsi pavardėmis.
– Kaip gaminti maistą įgulai, kai jūra nerami, stipriai banguoja?
– Kartą jūroje buvau atsakingas savaitę laiko gaminti maistą 35 karių įgulai ir buvau vienintelis kokas laive. Tuo metu jūra buvo labai pikta, tris paras pervargęs negalėjau užsnūsti. Gamini, pykina, nubėgi į tualetą, nusiprausi ir atgal į kambuzą. Įgulos alkanos juk nepaliksi. Jeigu jūra banguoja, gamini
lengviau paruošiamą maistą – pavyzdžiui, vištų šlauneles pietums ar varškės apkepą vakarienei.
– Galbūt išklausote karių pageidavimų sudarant meniu? Ar gaminant laive pasitaiko improvizacijos?
– Išplaukus į jūrą galima labiau improvizuoti, galima truputį pakeisti meniu. Išplaukus ilgesniam laikui uostuose pasipildome šaldytuvus maisto produktais. Užsakome įvairaus maisto. Šiais laikais kariai yra maitinami išties gerai. Vienų pratybų metu įgulai patiekėme ant grotelių keptą tuną, jūros gėrybių asorti. Būna atvejų, kai iš įgulos narių sulaukiame pageidavimų, pavyzdžiui, pagaminti cepelinus, bet tada įgulos nariai ateina į pagalbą skusti bulvių. Kartais palepinu įgulą ir pagaminu savo firminį patiekalą – rankų darbo koldūnus, kuriuos visi labai mėgsta. Laivo įgula – tarsi didelė šeima. Turi visus gerai pažinoti, kas nevalgo žuvies patiekalų, kas nemėgsta grybų padažo, trečias gal kažkam alergiškas.
– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis, kokia veikla užsiimate? Gal turite kokių hobių?
– Jaunystėje mano visas laisvalaikis prabėgo sporto salėje ir gamtoje. Labai daug treniravausi, kilnojau svarmenis ir mėgau žvejoti, tačiau vieną dieną viskas apsivertė, gavau rimtą peties traumą, kurią lydėjo kelios operacijos. Sportą teko kuriam laikui visiškai pamiršti. Prieš penkerius metus vienas per dešimt dienų dviračiu apkeliavau visą Lietuvą. Per dieną numindavau vidutiniškai apie 120 km. Esu savo šalies patriotas, be galo myliu Lietuvos gamtą. Ši kelionė buvo viena įspūdingiausių mano gyvenime.
– Kaip pradėjote fotografuoti? Kuo jus sužavėjo būtent gamtos fotografija?
– Po patirtos peties traumos, atliekant reabilitaciją Dzūkijoje, atradau fotografiją iš naujo. Įsigijau geresnį fotoaparatą, teleobjektyvą, skirtą gamtos fotografavimui. Tai buvo penas mano sielai, savirealizacija. Šiuo metu mėginu nufotografuoti kuo daugiau Lietuvoje perinčių paukščių rūšių. Esu susidaręs ir penkių svarbiausių paukščių sąrašą. Iki galutinio tikslo liko užfiksuoti juodąjį gandrą, jau žinau kurioje Lietuvos vietoje galima jį rasti, ir bitininkus. Tai maži, spalvoti, iš Afrikos atskridę ir mūsų šalyje pradėję perėti paukštukai. Juos galima rasti Jurbarko rajone prie Nemuno.
– Kiek valandų daugiausiai esate tykojęs tam tikro kadro?
– Gamtos fotografai yra išties įdomūs žmonės. Turiu svajonę pavasarį išvažiuoti savaitei laiko į Dzūkiją, fotografuoti kurtinius, dar kitaip vadinamus miško kalakutais. Ne faktas, kad per visą savaitę pavyks užfiksuoti bent vieną kurtinį. Šiais metais nusipirkau specialią palapinę ir vykau į Druskininkus fotografuoti savo mėgstamiausius paukščius – tulžius. Užsimaskavęs gulėjau prie nuvirtusio medžio kamieno, dariau kadrus, o pro šalį ėję žmonės manęs net nepastebėjo.
– Koks, Jūsų nuomone, įspūdingiausias užfiksuotas kadras?
– Žiemą, spaudžiant dvylikos laipsnių šaltukui, ėjau iš žvejybos namo, neturėjau fotoaparato ir staiga pamačiau, kaip paukštvanagis lesa sumedžiotą balandį. Žvejybos įrangą mečiau į pusnį, nubėgau iki namų pasiimti fotoaparato, grįžus padariau porą kadrų ir paukštvanagis pasibaidė. Nenuleidau rankų, tikėjau, kad jis sugrįš savo grobio. Taip ir nutiko, po 40 minučių – sugrįžo. Tada užfiksavau savo vienus geriausių kadrų gyvenime.
– Ką palinkėtumėte jaunimui, kuris dar tik svarsto kokią profesiją rinktis? Gal kviečiate prisijungti prie virėjų komandos?
– Jeigu patinka gaminti – privalai išbandyti save KJP ir ypač laive. Darbo bus daug, tačiau svarbiausia yra netingėti ir stengtis, o tada tave ir įvertins. Sakoma, kad į jūrą laivas neišplauks be dviejų svarbiausių įgulos narių – laivo vado ir koko. Jei neturi įgijęs virėjo specialybės, reikia tik išreikšti norą ir būsi išsiųstas mokytis į Virėjo kursą. Konkretus pavyzdys – mano kolega Augustinas, kuris pradėjo dirbti kariuomenėje, neturėjo didelio žinių bagažo, tačiau be galo stengėsi, kasdien įrodinėjo, kad nori būti mūsų komandos dalimi ir jau netrukus užims vyriausiojo virėjo pareigas.
