Klaipėda 4.8°C
Karinė invazija Ukrainoje ne tik sukrėtė visuomenę, bet ir privertė apsvarstyti pasiruošimą tokioms ekstremalios situacijoms visose srityse. Vienas pirmųjų apie tai prabilęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Darius Steponkus viliasi, kad darbo karo sąlygomis įgūdžių neprireiks, tačiau to išmokti – privalu. Tuo metu įstaigoje į darbus kibusios ukrainietės neatsistebi lietuvių gerumu ir ketina toliau gyvenimą kurti Lietuvoje.
Vyriausiasis gydytojas pasakojo, kad adaptacijos procesas karo iš savo šalies išgintoms ukrainietėms nebuvo paprastas – ne taip greitai buvo drąsu išeiti į gatvę. Taip pat dar reikia sulaukti ir licencijų, kad medikės pilnai galėtų dirbti pagal specialybę.
Nors medikai vos spėjo atsikvėpti, ligoninės vadovas neslepia, kad naujas nerimas taip pat kyla dėl augančių COVID-19 skaičių.
Apie tai, kokiomis nuotaikos dabar dirba medikai, ko laukti iš reformos ir ar sulaukia išaugančių pacientų srautų dėl poilsiaujančiųjų kiekio, pokalbis su Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovu Dariumi Steponkumi.
Klaipėdos medikai neslepia – kad ir kaip nesiverstų liežuvis tai sakyti, uostamiestyje ruošiamasi karinio konflikto scenarijams. Sakykite, kaip jūsų ligoninė reagavo į karą ir kokiu režimu dirba dabar?
Turbūt kaip ir visi Lietuvos žmonės į šią agresiją sureagavome labai jautriai. Aišku, visą laiką ta pirmoji reakcija gal būna kiek aktyvesnė, po to, kai niekas kažkas tokio šalia tavęs neįvyksta, visi daugiau ar mažiau aprimsta. Bet visiškai nurimti negalima, nes Rusijos teritorija yra visai šalia mūsų, siena čia pat – kitą kartą vaikščiodamas kur Nemuno žemupyje gali ją pamatyti. Taigi to ignoruoti negalima. Ir Klaipėda yra ta vieta, kur yra ir uostas, ir dujų terminalas, kuris užtikrina mūsų nepriklausomumą, taigi, tikėtina, kad agresijos metu galėtume sulaukti pirmųjų smūgių.
Taip susiklostė, kad tiek aš, tiek mano abu pavaduotojai esame traumatologai, tad karo traumos tikrai yra pakankamai dažnai aptariamas klausimas. Šiaip susirinkome, pasitarėme, kaip galėtume organizuoti darbą, jei mūsų pagrindinėje ligoninėje vyktų karo veiksmai. Suvokėme, kad esame miesto centre ir turbūt smūgių sulauktume vieni pirmųjų. Todėl esame nusimatę variantus, kaip galėtume teikti pagalbą kituose mūsų filialuose. Jų turime nemažai, atokiausias – Skuodo ligoninė. Tad jei įvyktų karo veiksmai Klaipėdoje, savo medikus galėtume saugiai pervežti į Skuodą ir ten teikti pagalbą.
Taigi buvo tokių minčių, įvairių pamąstymų apie tai, kas iš mūsų reikalaujama ir Sveikatos apsaugos, Krašto apsaugos ministerijų, turime pasiruošę resursus, peržiūrinėjame visas energetikos ir tiekimo grandinių užtikrinimo sistemas. Puikiai suvokiame, kad karo metu visa tai gali būti nutraukta ir būtų sudėtinga. Teko dalyvauti ir pasitarime prezidentūroje, kur buvo susitikę ir medikai, ir krašto apsaugos pareigūnai, ir pasieniečiai, aptarinėjome, kaip reikėtų elgtis karo metu.
Istoriškai susiklostė, kad turite stiprų traumatologijos padalinį, tad ne veltui jūsų ligoninė laikoma viena strateginių teikiant tokio pobūdžio pagalbą.
Prieš 10 ir daugiau metų mūsų ligoninė buvo visos apskrities chirurginio profilio paslaugas organizuojanti įstaiga. Aišku, viskas vėliau kiek pasikeitė, tačiau bet kuriuo atveju labai svarbu, ką ir pandemijos metu pamatėme, kad vienas lauke ne karys, turime visi bendrauti, pasiskirstyti ir darbuotojų pajėgumais, pacientais, tada ir rezultatas yra geresnis.
Kita vertus, kad ir kokie geri ir patyrę būtume traumatologai, karo sužalojimai yra visiškai kitokie nei taikos metu. Teko bendrauti ir su kolegomis iš Ukrainos, jie taip pat akcentavo tą dalyką, kad chirurginio profilio gydytojai nebuvo pasiruošę tokiems sužalojimams. Išties nemažai pacientų buvo galima išgelbėti, bet tiesiog medikai ėmėsi ne visai tų veiksmų. Taigi planuojame organizuoti mokymus karo lauko sąlygomis, kaip elgtis sužalojimų metu, kai į ligoninę atvežami dešimtys ar šimtai sužeistųjų ir tą pagalbą teikti tampa labai sudėtinga. Esame mokymosi, pasiruošimo etape ir tikimės, kad to nereikės. O jei reikės, būsime pasiruošę.
Jūsų ligoninėje dirba ne viena ukrainietė. Kaip sekasi joms adaptuotis?
Kaip tik neseniai organizavome bendrą susitikimą su mūsų ligoninėje dirbančiomis ukrainietėmis. Tik dabar jis įvyko dėl kelių priežasčių – adaptacijos procesas medikams iš Ukrainos nebuvo paprastas. Pamenu, kalbėjau su viena gydytoja, klausiau, gal galite atvažiuoti, susitiksime, viską aptarsime, tai ji sakė, kad dar bijo net išeiti į lauką, nes galvoja, kad tuoj pat pradės šaudyti…
Iš viso turime aštuonias medikes, ką jos labai akcentuoja, tai mūsų, lietuvių, sugebėjimą atjausti. Sakė, kad tokios atjautos pas save nesulaukia, o karas pas juos juk vyksta dar nuo 2014 metų. Medikės pasakojo, kad iš pradžių netikėjo, jog jas galėtų taip kas priimti, globoti, sklido gandai, kad kažkas už tai gauna didelius pinigus. Bet, sako, supratome, kad niekas jokių pinigų negauna, žmonės tai daro iš žmogiškų paskatų. Tai jas labai sujaudino ir moterys su ašaromis akyse pasakojo, kad ta emocija lydi visą laiką. Lietuviai tikrai labai geranoriškai padėjo, veža, įdarbina, padeda adaptuotis. Taigi esame daug geresni, nei patys kartais apie save galvojame.
Ukrainietės labai sparčiai įsijungia į darbą, aišku, licencijomis kol kas gali pasigirti tik dvi – viena vidaus ligų gydytoja, nors jai dar dėl kalbos yra problemą, ir slaugytoja, kuriai yra kiek paprasčiau, nes ypač dirbant kokiame diagnostikos padalinyje reikia mažiau bendrauti. Kas įdomiausia, kad iš jų didesnė dalis planuoja pasilikti Lietuvoje, neplanuoja kažkur migruoti į Europą, taip pat ir grįžti prisibijo. Aišku, širdyje turbūt visos nori grįžti, bet įvertinus riziką Lietuva ukrainiečiams kažkaip atrodo labai gražus vakarietiškas kraštas. Sako: „Jūs neįsivaizduojat, bet skiriatės nuo mūsų tūkstantmečiais, mes dar esame sovietiniame burbule“. Bet, manau, kad viskas pasikeis ir pas juos.
Kaip apskritai dabar atrodo gyvenimas ir darbas ligoninėje – ar sunkiausi pandeminiai metai jau lieka už nugaros? Kaukių režimą įstaigoje tai vėl sugriežtinote…
Šiuo klausimu kyla tokia asociacija, kad kaip Grinčas pavogė Kalėdas viename filme, bijau, kad kovidas nepavogtų atostogų (juokiasi). Toks jausmas yra, nes kovidinių pacientų daugėja. Aišku, kol kas jų yra tik priėmimo skyriuje, tokių atvejų, kad reikėtų guldyti į ligoninę, buvo tik pavieniai. Bet tai kelia nerimą, ir pačiame skyriuje tarp pacientų, tarp darbuotojų blyksteli koks kovido židinukas. Tad požymiai rodo, kad viskas grįžta.
Išties keletą mėnesių džiaugėmės galėdami dirbti tuo įprastiniu pamirštu režimu, kada gali pacientus ir priimti, apžiūrėti, normaliai pabendrauti. Dabar gyvename normalų gyvenimą ir dirbame įprastu ritmu, bet augantys susirgimų skaičiai kelia nerimą, nes tikrai niekas nenori grįžti prie suvaržymų. Bet medikai jau tokie yra – jei viskas gerai, džiaugiasi ir dirba savo darbą, bet jei blogai, geba greitai mobilizuotis, aišku, gal be didelio džiugesio.
Bėdų gali būti ne vien dėl sunkių kovidinių pacientų, bet dėl tik teigiamą tyrimą turinčių, bet kitomis sergančiųjų asmenų, kuriuos vis tiek reikia izoliuoti?
Tikrai taip yra, kai pacientas į ligoninę patenka dėl visai kitos ligos, bet šalia dar yra ir kovidas. Tada turi gydyti ir pagrindinę ligą, ir atsargiai stebėti kovidą. Tačiau bet kurio atveju neišvengiamai reikalingos visos izoliacinės priemonės, atskira palata. Tai vėlgi sutrikdo darbą, kiek padidėja rizika ir personalui.
Kita vertus, medikai jau išmoko dirbti lydint tam tikrai baimei. Galima atsiminti, kai tik atsirado pirmas kovidu sergantis pacientas Šiauliuose, kaip vis drebėjome, bijojome ir kiek ilgai laikytas ligoninėje jis buvo. Daug ko nežinojome ir mes, kai atvežė pirmą kovidinį pacientą, irgi visi drebėjo, bijojo išeiti iš savo kabinetų (šypsosi). Dabar viskas kitaip, įpratome, juolab turime ir skiepus.
Pandeminiai metai pareikalavo nemažai žmonių gyvybių, tarp jų – ir medikų. Matyt, tam tikras skaudulys lydės dar kurį laiką?
Visada skaudu, kai, atrodo, kad tie žmonės dar galėjo dirbti, gyventi, džiaugtis, o staiga jų nebeliko dėl to akimis nematomo organizmo, viruso, kuris atėjo ir pasiėmė gyvybę. Keturi mūsų darbuotojai kovidiniu laikotarpiu mirė, aišku, tuo metu, kol dar neturėjome skiepų. Tai išties skaudus prisiminimas.
Nepaisant nerimo dėl COVID-19 atvejų, darbo turbūt netrūksta dėl susitraumavusių ar kitaip sunegalavusių poilsiautojų. Kasmetinė jūros šventė irgi būna didesnis darbymetis? Be abejo, tokiu metu visada būna daugiau pacientų. Vasarą, kada karšta, žmonės aktyvūs, pramogauja, tai pacientų tikrai sulaukiame įvairių – pradedant sužeidimais ir baigiant įvairiomis kitomis ligomis, kurios paūmėja karštu periodu. Aišku, laimei, ši vasara pakankamai lietuviška, nėra taip ekstremaliai karšta, tad tuo džiaugiamės, nes nėra tokio didžiulio pacientų antplūdžio.
Be abejo, visada esame pasiruošę ir žinome, kad į pajūrį vasarą suvažiuoja didesnė Lietuvos dalis. Tad teikiame pagalbą ir kauniečiams, ir vilniečiams, ir visaginiečiams – iš kur jie bebūtų. Tai – jau įprastas mūsų darbo režimas ir nelabai galėtume ką pakeisti.
Bet ar visais atvejais tą pagalbą, jei ji nėra skubi, gyventojams pavyks gauti nemokamai? Juk vis girdime istorijas apie tai, kaip reikalaujama siuntimų atitinkamoms paslaugoms gauti.
Tai yra tiesa. Matyt, kad ir kiek daug metų egzistuoja draudiminė sistema, ligonių kasų už paslaugas apmokėjimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, į kurį mes visi mokame, vis tiek yra tam tikros taisyklės. Aišku, normalu, jei žmogus susirgo ar paūmėjo kokia lėtinė liga, kai jam reikia pagalbos „čia ir dabar“, būdamas pajūryje jis nevažiuos į Vilnių. Tai jei yra paūmėjimas, žmogus tikrai yra priimamas, gydomas, paskiriami vaistai.
Aišku, šiais laikais galima ir nuotoliniu būdu susisiekti su savo šeimos gydytoju, kuris ir pataria, ir gali elektroninį siuntimą išrašyti. Tai jei elgiesi protingai, viskas būna gerai ir konfliktinės situacijos nekyla. Bet jei gulėjai kur paplūdimyje ir staiga tau suskaudo ausį, puoli į pirmą pasitaikiusį priėmimo skyrių ir pyksti, kad viskas nevyksta taip, kaip tikėjaisi. Kitą kartą gal tiesiog tą ausį pačiam reikia išsikrapštyti ir nebus kažkokių problemų.
Be abejo, būna įvairiausių situacijų. Vis tik jei būtinoji pagalba nepriklauso, pagalbą medikai teikia, bet tada žmogui už tai reikėtų susimokėti. Šiaip didelė dalis žmonių dėl to nekelia problemos, nes medicinos paslaugų įkainiai yra pakankamai žemi – 20 ar 30 eurų kavinėje atsisėdus kavos išgerti išleidi. Tačiau tada lyg įsijungia taupumo mechanizmas, atsiranda pyktis, kodėl mokėdamas mokesčius dar turiu mokėti papildomai, nors gal tu kurį laiką jau apskritai esi darbo biržoje… Medikai tikrai visada nori padėti, bet kai iš kelių šimtų atvykstančių į priėmimą keli vis keli pykčius, dėl to nukenčia ir kiti pacientai, ir patys medikai. Kada bus abipusė pagarba, tada viskas bus puiku.
Kaip bus su ligoninių jungimu Klaipėdoje – kiek įstaigų liks? Kalbos gražios – bus geriau, prieinamumas pas gydytojus geresnis…
Kiekviena reforma siekiama, kad būtų geriau tiek medikams, tiek pacientams būtų geriau. Aišku, puikiai suvokiame, kad ne visą laiką viskas pavyksta taip, kaip norime, bet sveikatos sistema į priekį juda labai sparčiai. Be abejo, dabar diskusijų apie visokius jungimus girdime daugiausiai, bet toje reformoje dar yra bent 10 kitų punktų, kurie bus vykdomi ir nuo jų daug kas priklausys. Manau, kad visas aistras dabar reikia padėti į šalį. Reforma vyksta, ji bus finansuojama Europos Sąjungos lėšomis, o ji tikrai nesimėto pinigais. Tikslas ir yra, kad mūsų sveikatos sistema keistųsi į vakarietišką modelį, nes dar tikrai turime sovietinio neteisingo sveikatos sektoriaus valdymo elementų. Vien pakeitus ligoninės iškabą savaime pokyčiai neįvyks, jei nepasikeis struktūriniai dalykai viduje.
Mūsų regione turbūt daugiausiai dėmesio sulaukė Klaipėdos jūrininkų ir Klaipėdos universitetinės ligoninės sujungimas ir Palangos reabilitacinės ligoninės prijungimas. Manome, kad tai – teisingas žingsnis. Tuo metu daug filialų turinti mūsų ligoninė, prijungiant vaikų sanatoriją „Palangos gintaras“, reabilitacijos centrą „Pušynas“ ir Klaipėdos vaikų ligoninę, lieka tam tikra atsvara. Tai su įstaigų atstovais susitinkame, aptariame, ką kaip darysime, viskas vyksta civilizuotai. Pastabas dėl reformos išsakome, bet esame toje barikadų pusėje, kuri sako, kad reikia reformuoti sveikatos sistemą. Viską dabar sustabdyti turbūt nėra tikslinga.
Jei pacientų srautas yra pakankamas ir galima užtikrinti įrangos turėjimą ir naudojimą, viskas tvarkoje. Bet šiandien yra taip, kad įranga labai sparčiai brangsta ir jei prieš kokius 15–20 metų chirurgui užteko tik peilio ir siūlų, tai šiandien jam reikia milijonus kainuojančios įrangos. Ir paprastai atskiros įstaigos sunkiai susitvarko su šia užduotimi, kad galėtų išlaikyti tą įrangą. Tai ir yra susijungimo esmė, o paslaugos išlieka. Kaip minėjau, nėra tiek svarbu, kokia iškaba ant gydymo įstaigos sienos, svarbu, o kaip teikiamos paslaugos.
Buvote vienas tų, kuris kritikavo politikų norą uždrausti tai pačiai gydymo įstaigai iš eilės vadovauti daugiau nei 10 metų. Jaunesni vadovai pažymi, kad kaita būtina, mat suaugimas su kėde nieko gero neduoda. Kur matote didžiausią naujos tvarkos blogybę?
Į tai žiūriu pakankamai pozityviai, nes kaita turi būti, 10 metų yra tas laikotarpis, kai vienoje vietoje vadovaudamas jau truputėlį tampi ne toks efektyvus. Daugiau kritikavau kitą dalyką. Mūsų sistema tokia, kad tas vadovas po 10-ies metų realiai tampa visiškai nereikalingas. Jei jis yra medikas, dažnai praranda profesinius įgūdžius, jam sudėtinga adaptuotis. Jei jis ne medikas, šokinėti iš vienos srities į kitą irgi pakankamai keblu.
Teoriškai po 10 metų tu gali kažkur kitur pretenduoti, bet praktiškai puikiai suvokiame, kad tai nėra taip paprasta. Kolegos iš Europos, gydymo įstaigų vadovai kraipo galvomis dėl tokios tvarkos, nes ten ir kitose struktūrose, teisėsaugoje, yra tvarka, kai rotuojami specialistai, bet yra pasirūpinama jų tolesne darbo vieta. Vis tik tai žmogus su patirtimi, tad pakankamai didelė prabanga jį išmesti už borto, jei jis viską darė gerai. Taigi turėtų būti kažkoks tęstinumas, galimybė kitur realizuotis. Nors jaunimas ir sveikina tai, kad kadencijos apribojamos, jie nerizikuos rinktis vietą, žinodami, kad po 10-ies metų gali tapti sistemoje nereikalingi.
Vienas šių įstatymo pataisų siekių – suvaldyti mobingą. Jūsų įstaigos irgi neaplenkė Valstybinę darbo inspekciją pasiekę skundai. Ką dėl to darote?
Abejoju, ar kas galėtų pasakyti, kad kurioje nors įstaigoje viskas yra puiku. Mes – ne išimtis. Ligoninėje dirba 1,5 tūkst. darbuotojų, medicina apskritai psichologiškai sudėtinga aplinka – čia šalia ir skausmas, ir mirtys, tad nenuostabu, kad personalas dažnai būna įsitempęs. Ypač sudėtinga, kai pandeminiu laikotarpiu reikėjo kažką keisti, keitėsi žmonių darbo pobūdis. Taigi tuo klausimu dirbame nuolatos, bet visko nutinka.
Mūsų ligoninėje taip buvo, kad ilgametė Slaugos skyriaus vadovė, liaudiškai sakant, skriaudė savo darbuotojus, kurie nusprendė nebetylėti ir atsisakė su ja dirbti. Pati darbuotoja nesuprato savo kaltės ir su tuo nesutiko, sakė, kad viskas tvarkoje, tas teko su ja atsisveikinti. Aišku, kaip įprasta mūsų sistemoje, ji kreipėsi į įvairias įmanomas institucijas ir iš tos skriaudėjos pati buvo padaryta skriaudžiamąja. Bet išties tai buvo žmogus, su kuria nesutiko dirbti nė vienas darbuotojas. Tai mums kaip administracijai, vadovui teko priimti nemalonų sprendimą ir atsisakyti jos paslaugų. Tik kaip pas mus neretai nutinka, kad žmonės, kreipdamiesi į tam tikras institucijas, jei tą padaro pirmiau, nei būrys nuskriaustų darbuotojų, paprastai laikomi kaip ir teisiais. Bet, kaip minėjau, turbūt kiekviena įstaiga turi tų problemų ir ieško būdų jas spręsti.
