Išrašymo dieną į Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyrių atsisveikinti su 39 metų Ukrainos karo veteranu Oleksandru Koval atėjo ir jį gydę Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojai. Matydami vyrą vaikštantį, jie sunkiai galėjo patikėti, kad prieš juos – tas pats pacientas, kurio gyvybę jie taip ilgai stengėsi išsaugoti. Prieš pusmetį šį vyrą sraigtasparniu iškėlė iš Baltijos jūroje plaukusio kelto, o Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje paaiškėjo, kad jo gyvybei grėsmę kelia sunkus ūminis nekrozinis pankreatitas. Gerokai vėliau Oleksandras pasakos, kad gulėdamas komoje sapnuose vis dar klaidžiojo kare.
Penkiasdešimt jūrmylių iki kranto
Vyras gerai prisimena, kaip tą rytą kelte „Regina Seaways“ papusryčiavus bendroje poilsio erdvėje jam pradėjo stipriai skaudėti pilvą. Išėjus į denį skausmas stiprėjo, džiūvo burna, ėmė krėsti šaltis. Kai skausmo nebegalėjo ištverti, paprašė iškviesti gydytoją. Įvertinus didelį atstumą ir kritinę asmens būklę, nuspręsta, kad laukti, kol keltas pasieks krantą, negalima – būtina skubi evakuacija oru.
Kaip rašoma Lietuvos kariuomenės pranešime, balandžio 25 d. pavakare Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras gavo pranešimą iš kelto, tuo metu buvusio maždaug už 50 jūrmylių (92 kilometrų) nuo Klaipėdos uosto. Iš Nemirsetos pakilusio Karinių oro pajėgų sraigtasparnio AS-365 įgula iškėlė sunegalavusį vyrą iš laivo ir nuskraidino prie Klaipėdos universiteto ligoninės, kur jį perėmė greitosios medicinos pagalbos medikai.
Į Respublikinę Klaipėdos ligoninę atvežtu Oleksandru ėmė rūpintis tą vakarą ir naktį budėjusi abdominalinė chirurgė Miglė Kybransienė. Iš pirmojo vakaro ligoninėje vyras prisimena tyrimus ir pokalbį su gydytoja, per kurį sužinojo, kad teks pasilikti. Tąsyk manė, kad ligoninėje praleis vos kelias dienas, o apie tai, kas vyko jau po paros, sužinojo tik iš kitų pasakojimų.
Tik gerokai vėliau, kai vėl galėjo kalbėti, Oleksandras papasakojo ir apie savo kelionę į Lietuvą. Jis jau kurį laiką gyveno Vokietijoje, kur jam, kaip Ukrainos karo veteranui, buvo atlikta klubo sąnario keitimo operacija. Iš Kylio jis išplaukė ketindamas nupirkti automobilių fronte kovojantiems draugams.
„Sraigtasparnyje manęs klausė, ar man palengvėjo. Nusileidus greitosios pagalbos medikai suleido vaistų. Atvežė į ligoninę, iš pradžių tikrino, ar nėra infarkto arba insulto. O paskui mano atminty – didžiulė spraga“, – pasakojo O. Koval.
Pirmosios paros ligoninėje
„Kai pamačiau pacientą, iš karto supratau, kad tai rimtas reikalas. Jam iš karto pasakiau, kad tu susirgai labai sunkia liga ir šiuo momentu yra 50 proc. tikimybė, kad išgyvensi“, – prisimena gydytoja Miglė Kybransienė.
Oleksandras buvo paguldytas į Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyrių, tačiau jau kitą parą jį teko perkelti į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. „Dar po kelių parų jis jau buvo intubuotas ir panardintas į komą. Ligos eiga buvo labai agresyvi ir audringa“, – pasakoja gydytoja.
M. Kybransienė ir jos kolegos panašios būklės pacientų buvo gydę ir anksčiau. Prisimindama, kaip tuomet vertino Oleksandro galimybes išgyventi, gydytoja atvira: „Mes visi iki vieno buvome įsitikinę, kad šitas žmogus šitos ligos neištvers.“
Ūminis nekrozinis pankreatitas yra staiga prasidėjęs kasos uždegimas, dėl kurio dalis kasos ar ją supančių audinių žūsta. Organizmo reakcija į šį uždegimą būna tokia ūmi, kad jis pats save pradeda naikinti.
Teko ryžtis intervencijai
Patekusio į Respublikinės Klaipėdos ligoninės medikų komandos rankas, paciento būklė ir toliau sparčiai blogėjo, todėl pacientą teko nardinti į dirbtinę komą, kurioje jis išbuvo keletą mėnesių.
Gydytoja M. Kybransienė prisimena vieną kritiškiausių momentų, kai komandai teko apsispręsti dėl intervencijos. Pasak jos, tokios sunkios būklės pacientą, jei tik įmanoma, stengiamasi gydyti be operacijų. Tačiau tą dieną gydytojai matė, kad neturi ką prarasti, be intervencijos Oleksandras neišgyvens, o ją atlikus dar liktų galimybė jį išgelbėti. Apsvarstę visus galimus scenarijus, gydytojai vis dėlto ryžosi intervencijai.
„Operacija buvo atlikta laiku ir vietoje. Jis, kaip mes sakome, užsikabino…“,– susigraudinusi operaciją prisiminė gydytoja. Vėliau Oleksandrui prireikė dar kelių intervencijų, ir nuo tada situacija po truputį pradėjo keistis į gera.
Įtampai kiek atslūgus, medikai jau galėjo ir pajuokauti – jeigu Oleksandras išgyveno fronte, tai ką jam padarys kažkoks pankreatitas?
Gydytojai, stebėję ligos progresavimą ir vertinę Oleksandro būklės rodiklius, ne kartą kalbėjo, kad jo galimybės išgyventi ypatingais menkos. Vis dėlto apie pasidavimą nebuvo net kalbos, medikai darė viską, kas buvo įmanoma.
M. Kybransienė sako, kad tokia sėkminga baigtis, esant tokiai sunkiai paciento būklei, pasitaiko itin retai. Prisimindama Oleksandro gydymą, ji ypač akcentuoja intensyviosios terapijos komandos patirtį.
„Esu labai dėkinga ir labai džiaugiuosi, kad turime tokio aukšto lygio medikų komandą, kuri puikiai tvarkosi su įvairaus sunkumo pacientais. Džiaugiuosi, kad šitoje ligoninėje dirba tikrai daug gerų žmonių, savo srities profesionalų, kad mums pavyko turėti tokį sėkmės atvejį, kokių pasitaiko tikrai labai retai. Kai pavojus gyvybei atslūgo, įsijungė ir kineziterapeutai, ir fizioterapeutai, kurie tikrai labai nuoširdžiai ateidavo ir mankštindavo“, – pasakoja gydytoja.
Lemia ir paties žmogaus kovingumas
Pasakodama apie neeilinį įvykį, chirurgė M. Kybransienė akcentuoja dar vieną labai svarbų aspektą – paties žmogaus kovingumą. Oleksandrui, patyrusiam visą karo siaubą, teko ir kitas labai sunkus išbandymas.
Keli mėnesiai komoje, ilgas ir sunkus gydymas. Vienu metu prie jo kūno buvo prijungta keliolika vamzdelių ir drenų, medikai kasdien plovė nekrozės pažeistas sritis, o gydymą dar apsunkino atsivėrusios žarnyno fistulės.
„Vis atsisuku ir galvoju, kad jeigu pats žmogus nekovoja, tai mūsų medicina yra bejėgė. Tai labai labai svarbi dedamoji dalis. O šis pacientas tikrai labai kovingas, ir jo žmona paskambinusi ne kartą minėjo, kad „jis pas mane kovotojas“. Ir jis tikrai kovotojas.
Ir jau vėliau, kai jo būklė pagerėjo, kai jis atgavo sąmonę, ir aš vis tiek į jį žiūrėjau didelėm akim ir negalėjau patikėti, kad jis viską pakėlė, viską išgyveno. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tokią kovingumo dvasią ir papasakoti apie ją vaikams. Norėjau pasakoti apie šį įvykį, kad visi suprastume, kaip svarbu nepasiduoti, kaip svarbu kovoti“,– sako gydytoja M. Kybransienė.
„Kol buvau be sąmonės, sapnavau labai ryškius sapnus, tarsi būčiau nugyvenęs kelis gyvenimus. Atsibudęs nesupratau, kas esu ir kur esu. Sapnavau karą, šeimą, vaikus. Man net atrodė, kad turiu dvi dukras, nors tai buvo sapnas, turiu tiktai vieną. Kurį laiką buvo sunku atskirti sapnus nuo tikrovės. Gulėjau, žiūrėjau į lubas, o galvoje buvo visiška sumaištis. Tik po kelių savaičių pamažu pradėjo grįžti atmintis. Man pasakė, kad buvo atvykusi žmona“, – prisiminė Oleksandras.
Išrašymo dieną Oleksandras vis dar jautė fizinius sunkios ligos padarinius, o jėgoms atgauti reikės laiko. Tai, ką jis išgyveno fronte ir per ilgus itin sunkios ligos gydymo mėnesius, paliko gilų pėdsaką jo sąmonėje. Emociškai atsigauti po šių patirčių prireiks milžiniškų pastangų.
Frontas emociškai priartėjo prie ligoninės
Iki plataus masto karo Ukrainoje O. Koval buvo kinologas, perėjęs dirbti į policiją, vėliau persikvalifikavęs į specialiąsias pajėgas, 5 metus saugojo atsakingus valstybės pareigūnus. O prasidėjus karui, išėjo į frontą.
Oleksandras kovojo Zaporižios srityje. Po vieno apšaudymo Huliajpolės apylinkėse sąmonę jis atgavo jau ligoninėje. Ir iki šiol nežino, kas jį rado ir kaip išgabeno. Fronte patyrė kelias kontūzijas ir skeveldrinių sužeidimų. Kai galiausiai nebegalėjo paeiti, iš fronto jam teko pasitraukti.
Per tuos mėnesius, kol buvo gydomas Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, atrodė, tarsi dalis fronto būtų persikėlusi čia, į jo palatą. Atgavęs sąmonę vyras pamažu vėl pradėjo kalbėti. Žodis po žodžio pasakojo apie savo išgyvenimus ir apie tai, kuo šiuo metu gyvena jo bendražygiai, su kuriais palaikė ryšį.
Tai, apie ką ligoninės darbuotojai paprastai girdėdavo iš žinių, dabar pasakojo žmogus, kuriuo jie kasdien rūpinosi.
Oleksandras visą gydymo laiką kalbėjo tik ukrainietiškai, todėl susikalbėti ne visada buvo paprasta. Vis dėlto jį gydę ir slaugę medikai suprato ir gerbė tai, kad apie karą, kuriame gynė savo šalį, jis kalbėjo tik jos kalba. Klausydamiesi vyro ir juo rūpindamiesi, medikai galėjo iš arčiau suprasti, ką žmogus iš tiesų parsineša iš fronto.
Svajoja apie grįžimą į Rivnę
Klaipėdą Oleksandras pažino tik pro ligoninės langą. Kai jau galėjo atsistoti ir vaikščioti, pasakojo, kad pro langą matyta Lietuva jam įsiminė vienu vaizdu – lietus ir lietus. Vasara išties buvo neįprastai lietinga.
Kalbėdamas apie gydymą, Oleksandras dėkojo juo besirūpinusiems Klaipėdos medikams ir sakė esąs labai patenkintas, kad jam teko gydytis būtent čia. Jis jau buvo susidūręs su Vokietijos medicina ir prisipažino, kad gydymą Klaipėdoje vertina kur kas geriau.
– Kaip jaučiatės dabar? – likus savaitei iki jo išrašymo paklausiau O. Koval.
– Dabar neblogai. Sunkiausia dėl vaikščiojimo, bet tikiuosi, kad po savaitės ar dviejų jau vaikščiosiu geriau. Kasdien atsistoju, bandau judėti.
– Kokie jūsų planai, ką darysite toliau?
– Važiuosiu į Vokietiją antrai sąnario protezavimo operacijai.
– Ar po gydymo Vokietijoje ketinate grįžti į Ukrainą?
– Taip.
– Kuriame mieste Jūsų namai?
– Rivnėje.
– Ką planuojate veikti grįžęs?
– Tiesą sakant, dar rimtai apie tai negalvojau. Galbūt imsiuosi kokio nors verslo. Savo veiklai pradėti galėčiau gauti šiek tiek valstybės paramos. Būtų galima atidaryti kavinę. Daug keliavau po Europą ir esu galvojęs apie nedidelę maitinimo vietą, kurioje būtų gaminami kebabai ar kažkas panašaus.
– Vadinasi, norėtumėte grįžti į Rivnę ir dirbti ten, o ne apsigyventi kur nors kitur, toliau nuo karo?
– O kas aš čia? Kokia prasmė likti Vokietijoje? Aš gimiau ir gyvenu Ukrainoje. Dėl tos žemės kariavau. Ten mano gyvenimas. O čia nieko neturiu. Reikėtų ieškoti darbo, nuomotis būstą.
– Kaip manote, kada baigsis karas?
– Mano nuomone, kol Rusijai nebus užkirstas kelias gauti pinigų ir karui reikalingų priemonių, karas nesibaigs. Sovietų Sąjunga irgi subyrėjo dėl ekonominių priežasčių.
– Ar dabar pasikalbate su draugais, kurie vis dar kariauja?
– Jei kalbėtume apie tuos, su kuriais pradėjau tarnybą, nebežinau, kiek jų dar liko kariuomenėje. Vieni dėl sveikatos ar kitų priežasčių buvo atleisti iš tarnybos. Su vienu bičiuliu mačiausi praeitą rudenį, jis buvo perkeltas į kitą batalioną, maždaug už dešimties kilometrų nuo mūsų. Užvažiavau pas jį, atvežiau lašinių ir dešros, pasėdėjome, pasikalbėjome. Jis buvo patyręs kontūziją, todėl kalbėdamas mikčiojo. Dabar karas pasikeitęs, dabar dronų karas, bet pozicijas užimti ir išvalyti vis tiek turi pėstininkai.
– Ar tikite, kad Ukraina laimės?
– Pažiūrėkite, kiek teritorijos jiems pavyko užimti nuo karo pradžios. Kai kur fronto linija pasislinko keliasdešimt kilometrų, tačiau, jei pažvelgtume į žemėlapius, jų laimėjimai nėra tokie dideli, kaip gali atrodyti.
Baigiantis pokalbiui Oleksandras dar svarstė, ar grįžęs į Ukrainą spės į arbūzų sezoną. Sakė labai pasiilgęs jų skonio.
Istorija palietė visus medikus
„Man atrodo, didžioji jo motyvacija ir stiprybė buvo noras grįžti namo. Kai Oleksandras suprato, kad gali pasveikti ir iš tiesų galės važiuoti namo, matėme, kaip dar labiau stengėsi. Kartais juokais jį skatindavome: nori nueiti į dušą? Tai atsistok ir nueik. Aišku, kad galėjome jį nuvežti, bet taip tikėjomės padėti jam patikėti, kad po truputį gali atgauti jėgas. Juk po pusmečio lovoje, kai dėl ligos neteko iš esmės viso savo svorio, jėgų, gyvybinės energijos, net atsistoti buvo didžiulis iššūkis“,– prisimena gydytoja M. Kybransienė.
Oleksandro istorija giliai palietė visus su juo dirbusius medikus. Jie matė, kiek atkaklumo jam reikėjo ir girdėjo, kaip tvirtai jis kalbėjo apie grįžimą į Ukrainą, kur tebevyksta karas.
„Susidarė įspūdis, kad ukrainiečiai jau susigyveno su karu. Paklausiau Oleksandro, ar grįžęs į Ukrainą nesugalvos vėl eiti į frontą. Jis nepasakė nei taip, nei ne. Tik pasakojo, kad karas pasikeitė, kad pasikeitė ir fronto linija. Po visų sužalojimų, kuriuos jis jau patyrė, man įstrigo tai, kad iš jo taip ir neišgirdau žodžio ne. Man liko įspūdis, kad jeigu reikėtų ir sveikata leistų, jis į frontą sugrįžtų“, – sako gydytoja M. Kybransienė.
Chirurgė M. Kybransienė dėkojo kolegoms, kurie su didžiuliu atsidavimu kovojo dėl Oleksandro gyvybės net tada, kai atrodė, kad vilties nebėra.
O Reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojai sakė, kad Oleksandrui labai pasisekė, jog jis pateko būtent į gydytojos Miglės rankas. Jie prisiminė, su kokiu atkaklumu ji kasdien valė jo drenus.
Slava Ukraini.
Ir Slava Respublikinės Klaipėdos ligoninės medikams, kurie su didžiuliu rūpesčiu ir atsidavimu gydo į jų rankas patikėtus žmones.
Klaipėda 3°C
