Klaipėda 6.3°C
Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklu apdovanota Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Andželika Zavackienė Tarptautinės slaugytojų dienos proga visiems slaugytojams linkėjo tvirtybės, nevengti iššūkių, būti iniciatyviems, nebijoti klysti ir prisiimti atsakomybę.
- Slaugytojos karjerą pradėjote prieš trisdešimt vienerius metus. Kokie prisiminimai grįžta apie darbą Onkologijos chemoterapijos skyriuje?
- Prieš pradėdama darbą šiame skyriuje atlikau dviejų mėnesių baigiamąją praktiką. Šio skyriaus vedėja Birutė Virkutytė pasiūlė ateiti dirbti į jos vadovaujamą kolektyvą. Būtent ji įskiepijo manyje požiūrį, kad į pacientą visada žiūrėčiau kaip į artimą žmogų ir neleisčiau jam kentėti skausmo. Mano slaugytojos kelio pradžia buvo sunki tiek fiziškai, tiek emociškai. Tuo metu buvo didelis ne tik slaugytojų, bet ir pagalbinio personalo trūkumas. Dienos metu tekdavo slaugyti po 25 pacientus, o naktį 40-50 ir be pagalbinio personalo. Slaugytojams tekdavo dirbti ne tik savo darbą, bet ir pačioms plauti bei dezinfekuoti anteles, basonus, net palatų grindis kartais tekdavo išvalyti. Neįsivaizduoju, kaip tada suspėdavome viską atlikti.
- Pacientai dažnai prisiriša prie skyriaus slaugytojų, o slaugytojai?
- Tuomet pacientai atvykdavo su užleistomis vėžio formomis, pacientų gulėjimo trukmė buvo ženkliai ilgesnė nei šiandien. Su pacientais susidraugaudavome, išlydėdavome į namus ir laukdavome atvykstant kitam chemoterapijos kursui. Išgyvendavau, kai jų netekdavome, ypač jei tai nutikdavo skyriuje. Sunkiausios man buvo jaunų pacientų mirtys. Onkologijos mokslui sparčiai judant pirmyn, reikėjo naujų žinių ir onkologinių pacientų slaugoje. Įstojau į Europos onkologinių slaugytojų asociaciją, o vėliau įkūriau Lietuvos onkologinių slaugytojų asociaciją, kad slaugytojos siektų žinių onkologijos srityje, dalintųsi savo patirtimi ir taip gerintų onkologinių pacientų slaugą. Mano karjeros pamato formavimui daug lėmė Onkologijos skyriaus vedėjas Alvydas Česas. Jis mane motyvavo, skatino ir savo pavyzdžiu rodė, kaip svarbu kasdien mokytis ir nuolat tobulėti, kaip svarbu dalintis patirtimi su slaugytojais ne tik vietiniu, bet ir nacionaliniu lygmeniu, kad galėtumėm onkologiniams pacientams teikti naujausias ir šiuolaikiškas sveikatos priežiūros paslaugas, mokyti atpažinti ir kontroliuoti ligą bei šalutinius gydymo reiškinius. Tuo metu daug ko iš jo išmokau ir esu jam už tai dėkinga.
- Jau penkiolika metų vadovaujate ligoninės slaugos personalui. Kokia jūsų lyderystės formulė, su kokiomis kebliausiomis situacijomis teko susidurti?
- Respublikinė Klaipėdos ligoninė išsiskiria diegiamomis naujovėmis medicinos bei slaugos srityse, nuolat investuoja į efektyvų specialistų darbą, saugias ir veiksmingas teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas pacientams. Remiamės praktine patirtimi, naujomis slaugos mokslo žiniomis. Būdami lyderiai inovacijų srityje, esame patrauklūs ne tik studentams, bet ir būsimiems specialistams pradėti karjerą profesionalioje, tarpdisciplininėje komandoje.
Džiaugiuosi, kad esu šios įstaigos dalis ir turiu galimybę dirbti su ypatinga komanda. Per šį laikotarpį kartu įveikėme ne vieną sudėtingą etapą. Įgyti paciento, komandos narių pasitikėjimą bei užsitarnauti gerą slaugytojo vardą yra nelengva. Tai lyg statytum namą. Iš pradžių statai pamatus ir tik nuo tavęs priklausys, ar teisingas statybines medžiagas pasirinkai, ar pamatai bus stiprūs ir atlaikys įvairias gyvenimo situacijas. Šių pamatų pagrindas yra kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, nuoširdumas bei atsakomybė. Slaugytojas taip pat turi spinduliuoti gerumu ir mylėti žmogų.
- Kokios teigiamos patirties pavyzdžių pasisemiate iš užsienio šalių slaugos praktikos dalyvaudama mokslinėse konferencijose? Kokius didžiausius laimėjimus įvardintumėte Lietuvos slaugos sistemoje?
- Mokslinių pranešimų skaitymas tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose plečia ir stiprina bendradarbiavimą su slaugos mokslininkais ir praktikais. Viešinamas ne tik Lietuvos, bet ir Respublikinės Klaipėdos ligoninės vardas, keliamas slaugos profesijos prestižas Lietuvoje.
Didžiausias laimėjimas Lietuvos slaugos sistemoje – slaugytojai yra matomi ir jų balsas girdimas ne tik vietiniu, nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Ypač tai išryškėjo COVID-19 pandemijos metu. Sveikintina tai, kad šiandien Lietuvos politiniame kontekste prie apskrito stalo galime kartu kalbėtis, diskutuoti, teikti siūlymus slaugos paslaugų kokybės ir slaugytojų darbo sąlygų gerinimui, slaugytojų darbo krūvių sureguliavimui. Tai proveržis Lietuvos slaugos sistemoje.
- Ko, jūsų nuomone, iki šiol dar trūksta pakankamam slaugytojo profesijos prestižui Lietuvoje?
- Slaugytojo profesijos prestižo stiprinimui reikia pasitikėjimo savimi, vienybės ir suvokimo, kad pacientų priežiūroje vaidiname ypač svarbų ir reikšmingą vaidmenį bei esame kertinė ašis, ant kurios sukasi sudėtinga sveikatos priežiūros sistema. Lietuvos slaugytojai šiandien labiau skaldanti nei vienijanti profesinė grupė. Pasigendu jų iniciatyvos, kai reikia sisteminių pokyčių, diegti naujoves, inovacijas slaugoje. Tuomet dažnai matome, kad didžioji dalis kalba ir kritikuoja, neretai girdime frazę „kam to reikia, mes taip jau dirbame daugelį metų...“, ir tik maža dalis veikia ir dalyvauja pokyčių procese. Slaugytojai patys savęs nevertina, nors moksliniais tyrimais įrodyta, kad visuomenė, slaugos studentai, gydytojai palankiai vertina slaugytojų profesijos svarbą sveikatos priežiūroje. Slaugytojai net neįsivaizduoja, kiek daug jie gali nuveikti teikiant siūlymus, tobulinant slaugos procesą bei diegiant inovacijas slaugoje.
