Klaipėda 5°C
Dalinamės maloniu pokalbiu su Klaipėdos “Neptūno” krepšinio komandos nariu Simu Galdiku. Vidurio puolėjo pozicijoje žaidžiantis krepšininkas yra ne tik rezultatyvus klubo žaidėjas, bet ir be galo pilietiškas ir nuoširdus klaipėdietis. Toliau kalbamės apie Simo karjerą, aistrą savanorystei bei atsidavimą jaunimo ugdymui.
- Ką tau reiškia sportas?
- Sportas – tai mano aistra ir gyvenimo būdas. Yra nuostabu suderinti darbą su mėgstama veikla. Nuo mažens mėgau sportą, tačiau noras tapti krepšininku manyje atsirado kiek vėliau.
Būdamas vaikas išbandžiau visą galybę sporto šakų: futbolą, karatė, orientacinį sportą, netgi plaukimą. Tačiau nei vienoje iš jų neradau savęs. Mėgau eksperimentuoti, išmėginti save įvairiuose amplua, todėl esu lankęs ir choro būrelį. Tiesa, mokytojas išgirdęs mano dainavimą iškarto konstatavo - balso tam aš neturiu, – pasakodamas prisiminimą juokėsi Simas.
- Kodėl pasirinkai būtent krepšinį?
- Buvau sportiškas, bet visiškai nemokėjau žaisti krepšinio. Penktoje klasėje, kūno kultūros pamokų metu, vis dažniau tekdavo žaisti krepšinį. Atėjus skirstymosi į komandas metui aš visada likdavau paskutinis, niekas manęs nenorėjo jungti į komandą! Situacija buvo tokia apmaudi, kad vieną dieną supykau ant savęs ir nusprendžiau, kad reikia tai pakeisti.
Tuo metu vienas klasiokas lankė Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą ir pakvietė mane prisijungti. Pamėginęs netrukau pamilti krepšinį.
Šeštoje klasėje, kūno kultūros pamokų metu, situacija jau buvo kitokia - kaskart laimėdavo ta komanda, kurioje žaisdavau aš.
- Kiek valandų per parą praleidi treniruodamasis?
- Sezono metu apie tris valandas per dieną. Dažniausiai komandoje treniruojamės vieną valandą ryte ir dvi valandas vakare.
- Tavo sunkiausias momentas aikštelėje.
- Daugiausia vidinės bei fizinės stiprybės pareikalauja momentai, kai rungtynių metu jau esi be galo pavargęs, trūksta oro, reikia priimti greitus sprendimus, atlikti derinius, reaguoti į situacijas, o jei tuo metu komanda pralošinėja, tai tampa tikru išbandymu.
- Kaip tokiomis akimirkomis save motyvuoji nepasiduoti?
- Aš esu kovotojas, viską darau iš širdies ir kiekvieną kartą einu į aikštelę laimėti. Tokiomis akimirkomis primenu sau, kad atėjau iškovoti pergalę, įvertinu įdėtą sunkų darbą ir neleidžiu sau net galvoti apie pasidavimą. Žinoma, jei komanda pirmauja yra daug lengviau atrasti jėgų, bet jei balansuojama ties pralošimo riba stengiuosi neprarasti koncentracijos ir kovoti iki sirenos. Krepšinis yra be galo dinamiškas ir akimirksniu rezultatas gali greitai pasikeisti.
- Kokius apdovanojimus esi pelnęs per savo karjerą?
- Pats įsimintiniausiais pasiekimas, kuriam net nereikėjo medalių, buvo galimybė žaisti Eurolygoje. Tai buvo mano, kaip krepšininko svajonės išsipildymas. Galimybė žaisti su tokio aukšto meistriškumo komandomis buvo nepaprasta patirtis, o ir „Neptūnas“ tą sezoną pasirodė tikrai neprastai.
Taip pat turiu du LKL sidabro medalius: po vieną su BC „Lietkabeliu“ ir BC „Neptūnu“. LKL trečios vietos medalį su BC „Neptūnu“ ir Karaliaus Mindaugo taurės antrosios vietos medalį su BC „Lietkabeliu“.
- Dažnai girdime apie krepšininkų išskirtinius ritualus prieš rungtynes. Koks yra tavasis?
- Prieš rungtynes nesikarpau nagų, nesiskutu barzdos ir nekerpu plaukų.
- Pasidalink pačiu juokingiausiu nutikimu žaidimo aikštelėje
- Vienų rungtynių metu netyčia pataikiau Gailiui į veidą ir iškart po kelių atakų jį dar ir netyčia nutrenkiau. Žinoma, iš Gailiaus susilaukiau pikto žvilgsnio, bet pats trūkau iš juoko. Net norėdamas taip nesuplanuosi! – šmaikštavo Simas. - Tačiau pačio juokingiausio nutikimo titulą atiduočiau rungtynių su BC „Žalgiriu“ metu, kai J. Sinica pametė priekinį dantį. Justas tuo metu tvarkėsi dantį ir bežaidžiant jis jam iškrito. J. Sinica pradėjo šaukti prašydamas teisėjus sustabdyti rungtynes. Visi ieškojome to danties, kol galiausiai radome. Tas varžybas laimėjo „Neptūnas“.
- Ar yra Klaipėdoje tavo mėgstamiausia vieša krepšinio aikštelė?
- Mane visada aplanko didelė nostalgija kai pagalvoju apie skulptūrų parko aikštelę. Tai buvo mano aikštelė, kurioje praleidau ne vieną vasarą, sutikau daug naujų draugų. Ten žaisdavau nuo ryto iki vakaro. Lyg šiandien pamenu kaip iš Šiaulių gatvės, kurioje gyvenau, sėsdavau į autobusą ir iškeliaudavau ten žaisti.
- Kokiuose krepšinio klubuose esi žaidęs ir kur matai save žaidžiant ateityje?
- Esu lojalus Klaipėdos krepšininkas. Klaipėda mano miestas, todėl norėčiau žaisdamas „Neptūne“ ir užbaigti savo karjerą. Žinoma, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms yra tekę metus žaisti už „Lietkabelį“, pusmečiui išvykti į Ukrainą bei pusmečiui į Rumuniją, bet visada noriu grįžti ir žaisti čia.
- Nuo ko prasidėjo tavo savanorystė labdaringoje veikloje?
- Už supažindinimą su savanoryste esu dėkingas savo klubui „Neptūnas“. Būdamas komandos dalimi įsiliejau į labdaringas veiklas, man buvo suteikta galimybė prisidėti bei padėti bendruomenėms. Duoti kitiems tapo ne tik didžiule privilegija, bet ir mano nauju įpročiu.
- Net prasidėjus karantinui neapleidai savanorystės. Ką nuveikei?
- Karantinio metu, sustojus varžyboms, savo laisvą laiką nusprendžiau skirti prisidedant prie nors ir mažo gėrio kūrimo.
Rinkau lėšas Pranciškono brolio Benedikto organizuojamai vasaros stovyklai vaikams autistams. Šie specialių poreikių vaikai yra tokie mieli ir nuoširdūs, tai mane be galo inspiruoja. Šių vaikų ir jaunuolių tėveliai ne visada gali atrasti atliekamų lėšų papildomoms pramogoms, todėl visada noriu jiems padėti, kiek tik leidžia mano galimybės.
Jūros šventės metu vykusiose 3 x 3 varžybose taip pat rinkau jiems lėšas. Neseniai vykusiame drive – in stiliaus nemokamo kino filmo seanse prie „Studlendo“ raginau visus norinčius prisidėti aukojant.
- Nuolat bendrauji su augančia jaunųjų krepšininkų karta. Kokias tenka pastebėti jų ryškiausias spragas?
- Važinėju po daugybę vasaros stovyklų ir ryškiausias trūkumas jaunimui yra motyvacijos ir inspiracijos trūkumas. Jiems reikia ne tik sektinų pavyzdžių, bet ir galimybės su jais pasikalbėti. Autoritetingi žaidėjai ir žmonės privalo rasti laiko vaikams. Šį modelį taikau sau. Stengiuosi atrasti galimybę pabendrauti su jaunimu, jį paskatinti, pasidalinti patirtimi, skiepyti vertybes.
Turime motyvuoti jaunimą, įkvėpti juos sportuoti ir stengtis. Jie siekia būti tokie kaip mes, todėl net vienas mūsų žodis ar palinkėjimas juos gali paskatinti siekti užsibrėžtų tikslų. Tik taip galime išugdyti gerus sportininkus, gerus piliečius. Vaikai ir jaunimas yra mūsų šalies ateitis.
- Koks būtų tavo patarimas apie krepšinio karjerą svajojančiam jaunuoliui/ei?
- Kad ir ką kiti kalba, nekreipkite dėmesio ir įrodykite kad jūs galite. Juk man nuolat siūlydavo eiti į “štanginę” teigdami, kad joks krepšininkas iš manęs nebus, bet aš jiems įrodžiau. Nepasiduokite, stenkitės ir kovokite tiek kiek sveikata leidžia.
