Klaipėda 0.1°C
Dvyliktoji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija paskirta archeologei, habil. dr. Rimutei Rimantienei už Kuršių nerijai ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę tiriamąją ir kultūros puoselėjimo veiklą. Nuo 2008 m. Neringos savivaldybės tarybos įsteigta premija įteikiama kasmet per M. L. Rėzos gimtadienį (Rėza gimė Karvaičių kaime 1776 m. sausio 9 d.)
Dėl viruso pandemijos minėtosios premijos teikimo ceremonija iš Juodkrantės evangelikų – liuteronų bažnyčios sausio 9 dieną nusikėlė į virtualią erdvę. Padėkos žodį iš savo namų Vilniuje tarė premijos laureatė habil. dr. R. Rimantienė, 2020 metais sulaukusi 100 metų jubiliejaus. Iškilią mokslininkę sveikino Neringos meras Darius Jasaitis, kalbėjo Rimantienės mokinys prof. dr. Adomas Butrimas, neringiškiai – istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė.
Į Nidą ieškoti senųjų gyventojų palikimo R. Rimantienė išsiruošė 1973 m. po sėkmingų kasinėjimų ir atradimų Šventojoje. Apie tai savo prisiminimuose ji rašo: „Atlikti čia tyrimus mintis kilo ne staiga ir ne dėl gražios gamtos vietelės. Jaučiau, kad ten rasiu trūkstamą grandį akmens amžiaus istorijos grandinėje. Mintis apie Nidą man kilo tiesiog iš pasipiktinimo. Tėtės bibliotekoje buvo visi Prūsijos leidiniai apie akmens amžiaus ir, beje, kitų laikotarpių tyrinėjimus. Visus juos buvau gerai perskaičiusi. Kuršių nerijos radiniai pakliuvo į mokslininkų akiratį dar XIX a.“ Tačiau vokiečių, o ir lenkų tyrinėjimų medžiaga žuvo II Pasaulinio karo audrose, todėl R. Rimantienei atrodė ypač svarbu atrasti ir panagrinėti beveik nežinomą archeologijos paminklą, esantį Lietuvoje.
1973-1978 m. Nidoje vykusių archeologinių kasinėjimų, vadovaujamų R. Rimantienės, metu ištirtas daugiau kaip 4600 kv. m. plotas, rasta gausybė radinių, tarp kurių – vien keramikos objektų per 100 tūkst. vienetų (jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, keletas pavyzdžių yra nuolatinėje Neringos istorijos muziejaus ekspozicijoje). Apibendrindama minėtų kasinėjimų medžiagą, 1989 m. R. Rimantienė parengė monografiją „Nida – senųjų baltų gyvenvietė“, o 2016 m. išleido papildytą monografiją anglų kalba „Nida: A Bay Coast Culture Settlement on the Curonian Lagoon“. Jose galima pažinti vėlyvojo neolito gyventojų materialiąją ir dvasinę kultūrą. 1999 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo knyga „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“, o 2000-ųjų vasarą R. Rimantienė dar kartą sugrįžo į Nidą ir su Vilniaus dailės akademijos studentais atkūrinėjo senosios Nidos keramikos gamybos tradiciją.
Nidos gyvenvietė – vienas žymiausių ir didžiausių Lietuvos vėlyvojo akmens amžiaus (neolito) archeologijos paminklų Lietuvoje ir visame Pietrytiniame Baltijos krante – turėjo didžiulę reikšmę besiformuojančiai ankstyvajai baltų kultūrai.
Po jau minėtų atradimų Nidos senovės gyvenvietė (šalia Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių komplekso) yra tapę visos Europos mastu reikšmingais archeologijos paminklais.
Dabarties lietuvių archeologų teigimu, nė viena naujausia teorija iš akmens amžiaus neapsieina be R. Rimantienės darbų analizės.
Kaip teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė, R. Rimantienės atlikti Nidos senovės gyvenvietės moksliniai tyrimai yra aktualūs ne tik archeologams, geologams, etnologams, bet ir visiems, besidomintiems seniausia mūsų krašto, ypač baltų kilmės, istorija. Jos mokslinis įdirbis padeda spręsti bendraeuropines archeologijos mokslo problemas, susijusias su Baltijos regiono apgyvendinimo pradžia, senųjų europietiškų kultūrų gyvenimo būdo, meno, ritualų reikšme, taip pat indoeuropietiškų kultūrų migracija ir baltų kultūros formavimusi.
Nidos senoji gyvenvietė, vadinama Penkių kalvelių gyvenviete, į Kultūros vertybių registrą įtraukta 2001 m. (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 26019). Tai valstybės saugomas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, kurio vertingųjų savybių pobūdis – archeologinis ir kraštovaizdžio. Objekto plotas – 26 609 kv. m.
R. Rimantienės kandidatūrą Martyno Liudviko Rėzos premijai pateikė Lietuvos nacionalinis muziejus, rekomendavo Vilniaus dailės akademija, sprendimą priėmė Neringos savivaldybės taryba pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumui.
