Nedidelė pajūrio bendruomenė iš šimtų kilogramų gintaro sukūrė išskirtinę prakartėlę: visi gintarai turi savo istorijas

Nedidelė pajūrio bendruomenė Vydmantuose nė neturi bažnyčios pastato, tačiau stebina nepaprasta prakartėle – iš kelių šimtų kilogramų gintaro nutiesta gyvenimo tėkmė ir supiltas altorius. Vydmantų klebonas Karolis Petravičius sako, kad vizija atėjo iš jo sapno, o žinia apie renkamus gintarus pasiekė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kampelius.

Palangos ir Kretingos pusiaukelėje įsikūrusių Vydmantų klebonas K. Petravičius čia atvyko prieš penkerius metus. Dievo tarnas neslepia, kad parapijiečiai itin aktyvūs ir mielai prisideda prie jo idėjų, mat bendromis jėgomis nori pastatyti bažnyčią.

Gintarai tapo liudijimu, kaip stipriai žmonės nori vietos, kur galėtų patogiai susirinkti pasimelsti, nereikėtų trepsėti nuo šalčio žiemą ant sniego, mat dabartinė patalpa labai nedidelė.

Sapnas subūrė pasaulio lietuvius

Klebonas sako dar prieš porą metų susapnavęs gintarinį altorių, tačiau neskubėjęs pasakoti apie savo sapną. Praėjusią vasarą per trumpą laiką surinkęs pajūryje saują gintarų, pagaliau išdrįso atskleisti parapijiečiams ilgą laiką nešiotą viziją.

„Nesu linkęs dalintis savo sapnais ir dvejus metus kaip tūlas žemaitis niekam šito nepasakojau. Šių metų liepos 31 dieną, labai gražų ankstyvą rytą, nubėgau prie jūros – kaip tik buvo laikas, kai jūra į krantą išmesdavo gintaro, – per keletą minučių pririnkau pilną saują. Man tai buvo tarsi ženklas, kad drąsiau pasidalinčiau žinia, tuo sapnu su žmonėmis ir gal padarytume gintarinį altorių. Tada prasidėjo toks dalykas – ėmė plaukti gintarai. Turime iš Australijos, Amerikos, Anglijos, Airijos, iš Europos įvairiausių kraštelių, ir gintarai čia atkeliauja su labai įdomiomis savo istorijomis“, – pasakoja Dievo tarnas.

Kone visi gintarai skirti artimiems ir mylimiems žmonėms, kurių nebėra šalia, pagerbti.

„Penkerių metų mergaitė su mama atneša tėvelio, kuris 40-ies metų mirė nuo plaučių vėžio, surinktus gintarus. Čia yra gražūs karoliai – vyro dovanoti savo žmonai vestuvių dieną. Šiais metais jie būtų šventę penkiasdešimties metų santuokos jubiliejų, bet abu jau iškeliavo į amžinybę. Šeima jų meilę įprasmino patikėdami mums šiuos karolius. Yra gintaras, kurio forma kaip Lietuva, – padovanojo jį mums moteris savo vyrui atminti, jis irgi iškeliavęs į amžinojo atilsio. Kiekvienas gintarėlis – ar mažiausias rastas, ar gražiausias papuošalas, – viskas atnešta su didele meile žmonių, trokštančių taip pagerbti savo artimuosius. Tai tikros istorijos, kurios mane graudina ir pravirkdo“, – apie gintarų kelią iki Vydmantų altoriaus ir išskirtinės prakartėlės pasakoja klebonas.

Anot K. Petravičiaus, prakartėlėje išberti gintarai simbolizuoja gyvenimo tėkmę, o jų gausa primena, kad žmonės patys yra kaip gintarai – kiekvienas skirtingas, su savo istorija, antro lygiai tokio nėra nei gintaro, nei žmogaus.

Prakartėlė, kuri kviečia dalintis

Stipri bendruomenė prieš penkerius metus atvykusiam klebonui tapo įkvėpimo šaltiniu. Net ir altorius, kuriame supilta apie 200 kilogramų gintaro, padarytas pačių parapijiečių rankomis, jis saugo žmonių norus ir svajones. Šešiolikos altoriaus papuošimų vidinėje pusėje žmonės užrašė savo svajones, tačiau nei altorių gaminęs stalius, nei klebonas teigia nežinantys, kas užrašyta.

Žmonės per dvidešimt metų svajoja apie savo bažnyčią, tačiau senasis projektas paseno, o žmogus, kuris jį darė, mirė. Teko iš naujo imtis visko nuo nulio. Aktyvių žmonių dėka Vydmantuose jau išpilti pamatai, čia, būsimo altoriaus vietoje, dabar pastatyta dar viena prakartėlė. Klebonas V. Petravičius sako, kad žmonių istorijos taps ne tik dabartinės bendruomenės, bet ir būsimos bažnyčios dalimi. Čia pat, prakartėlėje, kurią sukūrė ir pastatė bendruomenės nariai, galima įsigyti ar paaukoti dovanų, o lėšos keliaus į bažnyčios statybos biudžetą.

Vydmantų klebonas pasakoja, kad parapijoje įvyko dar vienas stebuklas, – pirmas altoriaus gintaras ir pirma bažnyčiai skirta plyta gauti iš jaunų žmonių.

„Parapija neturi jokių savo patalpų. Dabar šios patalpos priklauso seniūnijai, mes esame nuomininkai. Natūralu, kad gyvenu idėja, kaip padaryti, kad iškiltų bažnyčia. Kad ir kaip keistai skambėtų, ne Vatikanas stato bažnyčias, ne vyskupas, – stato vietos bendruomenė, kuri trokšta tą bažnyčią turėti. Juolab kad vietos bendruomenė (parapiją sudaro 5 tūkstančiai žmonių) nepajėgi pati įgyvendinti didelių projektų. Dėl to ir prašome pagalbos, kas gali prisidėti prie išliekamųjų vertybių ir taip mums padėti padaryti stebuklą. O stebuklai vyksta. Kai tarnavau Tauragėje ir kai mane iškėlė į Vydmantus bažnytėlės statyti, man jaunimas padovanojo plytą. Tą plytą saugojau kelerius metus, ir ji pirmoji įmūryta į bažnytėlės pamatus. Įdomus sutapimas – pirmąjį gintarą vėlgi atnešė jaunuolis. Gali nekreipti dėmesio į tokius dalykus, bet tarsi tą bažnytėlę pradeda kurti jauni žmonės; tai tikrai gražus dalykas“, – dalijasi kunigas.

Žmonių tikėjimą kunigas vadina dovana

K. Petravičius juokauja, kad jo planas – gyventi labai labai ilgai, mat nori savo akimis išvysti stebuklą, kai bažnyčia bus atverta žmonėms, o važiuojantys į pajūrį pakeliui galės užsukti pasimelsti ir pasigrožėti žmonių istorijų sukurtu gintariniu altoriumi.

„Skaudžiausia man, kaip klebonui, aukojant mišias matyti, kaip už lango ant sniego mindžikuoja vaikai su kedukais... XXI amžius, visko turim, o nėra kur rinktis maldai. Kai atvykau, net neturėjau kur gyventi, buvo keista, kad žmonės šneka apie kažkokią bažnyčią, bet pamačiau žmonių meilę bažnyčiai, tikėjimui, artimui, pagalvojau, tiek jau to tas mano gyvenimas. Žinau, kad be klebono, be bažnyčios palaikymo – niekaip. Mums ir gintarai – nepaprasta dovana: jau dabar jaučiu tą galybę, kuri sklinda iš altoriaus“, – dalijasi pašnekovas.

Dvasininkas K. Petravičius kviečia žmones per šventes atrasti savyje gėrį ir nepamiršti, kad yra kai kas daugiau nei materialios dovanos.

„Raginu žmones neleisti pinigų materialioms dovanoms: kad ir kiek žmogus jų gautų, niekada nesijaučia visiškai laimingas. Šiais metais sugalvojau į advento vainiką įdėti krepšelį, – į jį žmonės sudeda brangiausių gyvųjų vardus. Kūčių vakarą mes susirinksime bendrai maldai ir bus aukojamos šv. mišios už tuos žmones. Mes norime jiems įteikti tikrą, nevystančią, negendančią dovaną – šv. mišių auką. Tie žmonės būtinai turi sužinoti, kad už juos bus paaukota šv. mišių auka, jog juos sėkmė lydėtų, ir kad suvoktų: didžiausia dovana yra žmogus ir meilė, kurią jis jaučia“, – Kūčių ir Kalėdų stebuklo prasmę primena klebonas.