Klaipėda 4.9°C
Užlipus ant Parnidžio kopos į pietus atsiveria ne tik UNESCO Pasaulio paveldo saugomas kultūrinis besidriekiančios Kuršių nerijos kraštovaizdis, bet ir plika akimi nematomas politinis kraštovaizdis.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, per Sklandytojų (arba Didžiąją) kopą Grobšto gamtiniame rezervate vėl grįžo istorinė dar viduramžių laikus menanti siena, kaip magnetas traukianti besidominčių lankytojų akis. Anot šio krašto istoriografiją nagrinėjusio mokslininko Vasilijaus Safronovo, ši administracinė riba, žymėjo anuometinių valsčių, apskričių ir valdų ribas, tačiau niekuomet neskyrė dviejų valstybių. Tai įvyko prieš beveik šimtą metų: 1923 m. Šiaurinė Kuršių nerijos dalis kartu su Klaipėdos kraštu buvo prijungta prie Lietuvos, o pietinė – liko Vokietijos sudėtyje. 1945 m. prasidėjusiu sovietmečiu siena buvo netekusi prasmės, tačiau toje pačioje vietoje buvo vėl grąžinta 1991 m. Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę. Šiandien, pasaulinės pandemijos pasekmių ir Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainos valstybę įvykių fone ši siena lietuviškąją Kuršių nerijos dalį ne tik neribotam laikui paverčia savotiška sala, bet leidžia atsigręžiant į istoriją kalbėti apie šiuolaikinius politinius ir sociokultūrinius reiškinius, darančius įtaką šiandieniniam gyvenimui Kuršių nerijoje.
Prie fizinės ir mentalinės sienos savo tinklalaidžių cikle „Walking The Iron Curtain (liet. „Pasivaikščiojimas geležine uždanga“) bando prisiliesti ir BBC World Radio žurnalistė antropologė Mary-Ann Ochota kartu su kolega garso režisieriumi Alasdair Cross kelionę po užšalusias sienas pradėję būtent Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Tinklalaidėje įžvalgomis apie profesinę veiklą, praeitį ir ateities perspektyvas šiame krašte dalinasi Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai, Nidos meno kolonijos atstovai, menininkai iš Ukrainos, meno kritikai.
Norėdami paklausyti tinklalaidės, spauskite čia.
