Grįžti į naujienas

1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimo priežastys ir pasiruošimas

#KLAIPĖDOS KRAŠTAS
1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimo priežastys ir pasiruošimas
Data
2021-01-15
Autorius
Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Mantas Užgalis
Kategorija
KLAIPĖDOS KRAŠTAS
Žymos
KLAIPĖDOS KRAŠTAS | KLAIPĖDOS KRAŠTO PRIJUNGIMAS | KLAIPĖDOS KRAŠTO PRIJUNGIMO DIENOS MINĖJIMAS | MAŽOJI LIETUVA
Dalintis
Facebook | El.paštu

Prisimindami 1923 m. sausio 10–15 d. karinę akciją, geriau žinomą Klaipėdos krašto ar tiesiog Klaipėdos sukilimo pavadinimu, rečiau pagalvojame apie tuo metu susiklosčiusias geopolitines aplinkybes Europoje, kurios paskatino ir įgalino jauną Lietuvos valstybę imtis tokių ryžtingų ir sėkme apvainikuotų priemonių.

Nuo 1921 m. pradėjo ryškėti Klaipėdos kraštą administruojančios prancūzų vadovybės siekis kraštą paversti laisvąja valstybe, globojama Tautų Sąjungos mandatą turinčios Prancūzijos. Tokia idėja tenkino ir Lenkijos interesus. Įgyvendinus šį planą, lenkai būtų gavę antrą priėjimą prie Baltijos jūros ir efektyvią priemonę Lietuvai bei Vokietijai priklausiusiems Rytprūsiams spausti. Tiesa, laisvosios valstybės idėja didžiajai daliai Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių patiko, šį pasirinkimą labiausiai lėmė ekonominiai išskaičiavimai.

Tokia linkme bekrypstanti Klaipėdos krašto geopolitinė situacija kėlė nerimą Lietuvos Vyriausybei, kuri 1922 m., užsitikrinusi slaptą paramą iš didžiųjų kaimyninių valstybių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, ryžosi organizuoti karinę akciją.

Po Versalio taikos susilpnėjusi ir nepalankioje geopolitinėje situacijoje atsidūrusi Vokietija, negalėdama lengvai pati atsiimti Klaipėdos krašto, ėmė palaikyti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos idėją. Buvo manoma, kad jeigu bus leista kraštą paversti laisvąja valstybe, faktiškai tapsiančia Prancūzijos protektoratu, greitai jame įsigalės ir Lenkija. Taip būtų sudaryta labai komplikuota situacija užslėptiems Vokietijos siekiams ateityje susigrąžinti šią teritoriją. Kada nors atsiimti Klaipėdos kraštą iš Lietuvos Vokietijai atrodė žymiai paprasčiau. Vokietija Lietuvai pusvelčiui pardavė sukilimui reikalingų ginklų ir šaudmenų bei Lietuvos Vyriausybei garantavo, kad vietiniai Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins sukilėliams. Lenkijos Lietuvai keliamą pavojų padėjo neutralizuoti Sovietų Sąjunga, kuri sukilimo išvakarėse pradėjo telkti savo kariuomenę Lenkijos pasienyje. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga siekė diskredituoti Tautų Sąjungos valstybes, norėjo kištis į Lietuvos vykdomą užsienio politiką ir stengėsi padėti savo sąjungininkei Vokietijai stiprinti įtaką Klaipėdos krašte.

 

Norint sudaryti įspūdį, kad sukilimą organizuoja Klaipėdos krašto lietuviai, Lietuvos Vyriausybės iniciatyva 1922 m. gruodžio 22 d. Klaipėdoje buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris 1923 m sausio 9 d. Šilutėje paskelbė manifestą dėl valdžios perėmimo.

Taip pat sukilimui tiko ir susiklosčiusi atmosfera Europoje. Vokietijai atsisakius mokėti reparacijas (Pirmąjį Pasaulinį karą laimėjusioms valstybėms mokėtos išmokos už karo metu patirtus nuostolius) Prancūzija su Belgija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Rūro sritį. Grėsė prancūzų karinis konfliktas su vokiečiais. Didžiųjų valstybių dėmesys nukrypo į šį konfliktinį židinį. Prancūzijos autoritetas smuko. Tuo pasinaudodamas Lietuvos ministras pirmininkas E. Galvanauskas skubino visas sukilimo organizacines grandis veikti aktyviai.

Klaipėdos krašto užėmimo operacija vyko 1923 m. sausio 10–15 d. Operacijoje dalyvavo Lietuvoje suformuota ypatingosios paskirties rinktinė, sudaryta iš 40 karininkų, 584 kareivių, 455 šaulių. Jiems talkino ir vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, kurių po sėkmingos karinės akcijos buvo priskaičiuojama apie 300. Kiek vietinių dalyvavo pačiame sukilime, tiksliai nežinoma, bet tikėtina, kad jų buvo gerokai mažiau negu paminėtas skaičius. Ypatingosios paskirties rinktinės nariai buvo perrengti civiliais rūbais, ant rankos jie ryšėjo žalius raiščius su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos sukilėlis). Jiems vadovavo pulkininkas Jonas Polovinskas (vėliau – Budrys).

Nors 1923 m. sausio 10–15 d. karinė akcija buvo pasisekusi, tačiau dar laukė nelengvas procesas – Lietuvos valdžios politinis ir teisinis įtvirtinimas krašte. Todėl 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija ir po jos 1924 m. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija buvo esminiai politiniai ir teisiniai veiksniai, kurie įtvirtino ir legitimavo Lietuvos suverenumą Klaipėdos krašte. Tiesa, kraštui buvo suteiktos ir per visą 1923–1939 m. laikotarpį galiojo autonominės teisės su vietos gyventojų renkama valdžia.

Vis dėlto tarpukariu Lietuvai sėkmingai politiškai integruoti Klaipėdos krašto taip ir nepavyko. Nepaisant to, 1923 m sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimas ir po jo sekęs krašto prijungimas prie Lietuvos buvo viena iš reikšmingiausių Lietuvos karinių ir diplomatinių pergalių tarpukariu, leidžianti iki dabar džiaugtis jos vaisiais. Klaipėda su savo neužšąlančiu uostu tapo vienu svarbiausių Lietuvos ekonominių ramsčių tiek 1923–1939 metais, tiek ir po 1990 metų.