Mokyklos psichologės paanalizavo karantino įtaką: yra ne vien minusų

Socialinė atskirtis, kasdien pulsuojantis negatyvus informacinis srautas ir netikrumas dėl ateities – visa tai pastaruosius kelis mėnesius išgyveno mokytojai, mokiniai ir jų tėvai, ištikus pandemijai ir mokyklai iš klasės staiga persikėlus į elektroninę erdvę. Didžiajai nežinomybės ir nerimo bangai nuslūgus, bendrai situacijai pandemijos fone švelnėjant jau galima objektyviau įvertinti išgyventus jausmus ir emocijas, ir paanalizuoti išmoktas pamokas. Mokyklų socialiniai pedagogai ir psichologai sako, kad karantino metu radosi ne vien neigiamų, bet ir pozityvių patirčių.

Geresnė intravertų savijauta, išnykusios patyčios, sumažėjęs egocentrizmas – tai tik keletas karantino metu psichologų pastebėtų pliusų. Pasak Klaipėdos licėjaus psichologės Rimantės Šniuolytės-Novikovės, dirbančios su 6-8 ir bei I-IV gimnazijos klasių moksleiviais, ugdymo procese nežinomybė bei susitaikymas su esama situacija truko apie 2-4 savaites. Nors karantino pradžioje mokyklose dirbantys specialistai operatyviai pateikė rekomendacijas, kaip įveikti nerimą, laikytis dienotvarkės, darbo ir poilsio režimo, kaip bendrauti su artimaisiais, saugoti savo bei šeimos narių autonomijos poreikį, vis dėlto realybėje pritaikyti šiuos patarimus pasirodė ne taip ir paprasta. Dėl situacijos neapibrėžtumo ne visiems pavyko išlaikyti kokybišką tarpusavio bendravimą, kilo nerimas dėl ekonominių gyvenimo aspektų, teko prisitaikyti prie visiškai naujų aplinkybių, kurios atskleidė ir kai kuriuos sunkumus. Pasak R. Šniuolytės-Novikovės, karantino, ko gero, kaltinti nereikėtų – šis laikotarpis ne sukėlė sunkumus, o juos išryškino, privertė atkreipti į juos dėmesį ir pradėti spręsti.

 

Paaugliai – ypač jautri grupė

Psichologės atkreipia dėmesį, kad vaikai, ypač paaugliai, sunkiausiai išgyveno bendravimo su bendraamžiais stoką: jiems trūko tiesioginio bendravimo vieniems su kitais – žaidimų, apsikabinimų, akių kontakto. Todėl mokykloje didelis dėmesys buvo sutelktas į jų emocinės būklės stebėjimą ir greitą reagavimą. „Buvo prašoma bendraujant su mokiniais nuotoliniu būdu įsijungti kameras, kad būtų galima stebėti vaikų neverbalinę (kūno) kalbą, emocijas. Vėliau buvo kalbama su mokytojais, pasitelkiami psichologai, reaguojama į vaiko būklę“, – kaip sprendė emocines-psichologines problemas pasakoja Klaipėdos licėjaus 8-10 klasių skyriaus vadovė, socialinė pedagogė Kristina Sipavičienė.

Visą šį laikotarpį, anot jos, galima suskaidyti į kelias fazes: „Pirmoji – įdomumas ir smalsumas, sumišęs su pasimetimu dėl bendros situacijos pasaulyje. Antroji stadija buvo nerimo-įtampos stadija: ar technologijos nepaves, ar pavyks prisijungti į pamokas, laiku atlikti ir įdėti užduotis į sistemą. Vėliau atsirado dar viena – darnaus režimo-darbo stadija, kai visų savireguliacijos mechanizmai itin sustiprėjo. Ir galiausiai – darbinė stadija, kuri vėl ima susimaišyti su nuovargiu, nerimu ir bendravimo trūkumu. Juk kalbame apie paauglius, kur bendraamžių grupės užima ypatingą vaidmenį“.

Kita vertus, vaikams, turintiems intraverto bruožų, mokymasis iš namų ir ribotas socialinis gyvenimas išėjo į naudą – jie patyrė mažiau socialinės įtampos. Tai socialinė pedagogė įvardija kaip privalumą.

Pradinukai sirgti galėjo dėl kilusio streso

„Dažnai klystame, kai galvojame, kad mažas vaikas turi būti ramus, nes dar nieko nesupranta, bet mažas vaikais, lygiai kaip ir vyresnis, patiria įvairių jausmų“, – atkreipia dėmesį Klaipėdos licėjaus psichologė Lina Pilipavičė, dirbanti su pradinių klasių mokiniais.  Anot jos, vaikai girdėjo, ką apie situaciją dėl pandemijos kalbėjo tėvai, stebėjo informaciją per televiziją, bendravo su seneliais ar giminaičiais kitose šalyse – dėl to jie išgyveno nerimą. „Jei tėvai nepakankamai rimtai atsižvelgė į vaiko jausmus, vaikas negalėjo savo jausmų išreikšti ir būti nuramintas, jam galėjo pasireikšti psichosomatinių (galvos, pilvo skausmų, nevalingas šlapinimasis ir kt.) arba elgesio (agresijos, uždarumo, verkimas) simptomų,“ – mažiausiųjų mokymosi sistemos dalyvių jausmus paaiškina psichologė. Pasak jos, vaikai nori grįžti į mokyklą, yra pasiilgę vieni kitų ir mokytojų, tačiau – ne visi. „Kai kurie vaikai, kurie yra jautresni triukšmui ir kitiems dirgikliams, džiaugiasi mokymosi iš namų ramybe. Taip pat gerai jaučiasi tie, kurie turėjo bendravimo sunkumų, draugysčių problemų“, – teigiamus karantino aspektus vardija L. Pilipavičė.

Patyčias ir egocentrizmą užgožė bendrystė

Psichologės pastebi, kad mokiniams vienas sunkiausių dalykų buvo tapti savo laiko ir planavimo vadybininkais, t.y. laiku atlikti užduotis ir planuoti mokymosi procesą, išryškėjo jų silpnosios ir stipriosios asmeninės savybės. Tačiau ilgainiui buvo pastebėtas labai netikėtas dalykas – moksleiviai aktyviai įsitraukė į mokymo procesą, tapo mokytojų partneriais ir savo bendraklasių ramsčiais.

„Naujos kartos bruožas yra augantis egocentrizmas, o šiuo atveju išryškėjo bendrystė ir reikalingumo vienas kitam jausmas. Yra vaikų, kurie nusimano apie technologijas, jie padėjo kitiems vaikams, kuriems nesisekė dirbti nuotoliniu būdu, jie net konsultavo mokytojus, padėjo kontroliuoti kitus bendraklasius, kad mokytojas negaištų pamokos. Savitarpio pagalbos ryšys sustiprėjo“, – pastebi K. Sipavičienė.

Jai antrina ir 5-tų klasių psichologė Simona Iljinienė, kuri atkreipia dėmesį, kad vaikai ėmė burtis į įvairias virtualias grupes, dalintis informacija ir padėti vieni kitiems. „Nerimavau, kad nuotolinio mokymo(si) metu gali atsirasti sunkiai kontroliuojamų virtualių patyčių ar kitokio netinkamo elgesio apraiškų, tačiau likau maloniai nustebinta, nes tarpasmeninių santykių atmosfera klasėse pagerėjo, mokiniai vienas kitam padėjo, labiau susitelkė“, – privalumus mato psichologė.

Mokytojai dirbo ir savo vaikų mokytojais

 Kita svarbi nuotolinio mokymo grandinis – mokytojai, kuriuos, pasak R. Šniuolytės-Novikovės,  pirmiausia apėmė nežinomybė ir stresas, nes neliko įprastinio mokymo klasėje, reikėjo pamokas perkelti į elektroninę erdvę. „Tai pareikalavo daug jėgų, nes mokytojai savo namuose tapo ne tik savo dalyko žinovais, bet ir internetinių platformų specialistais, neretai, ir savo vaikų mokytojais“, – aiškina psichologė. Visos specialistės taip pat atkreipia dėmesį, kad dirbdami su moksleiviais, ypač abiturientais, pedagogai nebeskaičiavo darbo valandų, konsultuodavo mokinius net vėlai vakare, nes pedagogai, pasak jų, turi „paaštrintą“ atsakomybės jausmą.

 „Vis dėlto norisi pasidžiaugti, kad tiek mokiniams, tiek mokytojams pavyko gana greitai perprasti ir įveikti nuotolinio mokymo(si) keliamus iššūkius. Nors fiziškai ir buvo atskirti, su mokiniais ir jų tėvais, ypač pirmosiomis savaitėmis, mokytojai bendravo labai intensyviai. Padaugėjo susirinkimų, klasės valandėlių, mokykla stengėsi suteikti pojūtį, kad yra pasiruošusi padėti, kad mokytojas yra pasiekiamas taip pat, kaip ir visiems būnant mokykloje“, – sako S. Iljinienė.

Tėvams – priverstinis mokytojų vaidmuo

Į mokymosi procesą įsukti tėvai, pasak psichologių, į nuotolinį mokymą ir savo indėlį jame reagavo skirtingai. Tai priklausė nuo įvairių veiksnių šeimoje: finansinio stabilumo, bendro nerimo laipsnio, ar buvo sergančių, darbo netekusių asmenų, kitų problemų. Todėl kai kurie tėvai reiškė nepasitenkinimą, kad turi atlikti mokytojų pareigas. Tačiau didelė dalis tėvų – atvirkščiai, ėmė labiau domėtis ir stebėti ne tik savo vaikų mokymosi procesą, bet ir ėmė vertinti mokytojų darbą, pažymi psichologės.

 „Tapę tiesioginiais ugdymo proceso dalyviais tėvai iš arti pamatė, koks sudėtingas yra pedagogų darbas, kokie skirtingi klasėse yra vaikai ir kad mokytojas turi atrasti ryšį su kiekvienu, kad mokymo procesas būtų efektyvus. Kai kurie tėvai ir mamos ėmė tikslingai dalyvauti pamokose, jiems tapo įdomu, kaip vyksta mokymas“, – palankias tėvų reakcijas išskiria K. Sipavičienė.

Kad tėvai įžvelgė ir tam tikrų nuotolinio mokymo(si) privalumų, sutinka ir L. Pilipavičė: „Karantino metu išryškėjo sunkumai, kurie buvo kompensuojami mokykloje, socialiniame gyvenime, pavyzdžiui, paaiškėjo, kad vaikas nemoka savarankiškai dirbti, o anksčiau lyg ir viską darydavo be pagalbos. Kai kuriems tėveliams tai atvėrė akis“. „Kai kurie tėvai pamatė, kad jų vaikams trūksta savarankiškumo, motyvacijos, valios, kad vaikai labiau linkę žaisti kompiuterinius žaidimus, nei dalyvauti pamokose, kad jiems sunku išlaikyti dėmesį, trūksta motyvacijos“, – kolegių mintis papildo R. Šniuolytė-Novikovė. Todėl, pasak psichologių, tai buvo geras laikas vaikams gauti daugiau tėvų dėmesio, kad ir tokiomis nelengvomis aplinkybėmis kaip karantinas.

Geriau ugdyti vaiko savarankiškumą ar jam padėti?

S. Iljinienė sako, kad kai kurie tėvai rinkosi strategiją ugdyti vaikų savarankiškumą ir laikėsi ugdymo proceso nuošalyje, įsitraukdavo tik kritiniais momentais. Pasak jos, nėra teisingo sprendimo, kaip tinkamiausiai elgtis tėvams tokioje situacijoje. „Reikėtų atsižvelgti į galimybes ir tikslą, ko siekiame: ar pagerinti pažymius, ar pagilinti žinias, o gal išmokyti vaiką savarankiškumo, net jei teks daryti klaidų“, – sako psichologė. Tačiau, pasak jos, atsižvelgiant į bendrą emocinę situaciją dėl karantino, tai nėra tinkamiausias metas spręsti esmines bėdas.

Visos psichologės vieningai sutinka, kad karantino laikotarpis galėtų būti vertinamas kaip pamoka puoselėti tarpusavio santykius, stiprinti ryšius. Šiame etape, anot specialisčių, ypač svarbu susitelkti į save, įsiklausyti ir nurimti, praktikuoti meditaciją, fizinę veiklą, kuri mažina įtampą ir stresą.

„Kai žmonės kartu išgyvena kažkokius sunkumus ar net krizę, ir tai sėkmingai įveikia, visuomet atsiranda sustiprėjęs pasitikėjimo vienas kitu jausmas, didesnė empatija vienas kitam, užsimezga tvirtesnis ryšys“, – esminę karantino pamoką įvardija S. Iljinienė.