Kuršių nerijos orchidėjos – išskirtinis gamtos lobis, kurio negalima liesti

Kuršių nerijoje šiuo metu sužydėjo unikalūs augalai – gegužraibinių (lot. Orchidaceae) šeimos atstovai.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas skuba priminti, kad šios lietuviškos orchidėjos, tarp jų ir įspūdingo grožio bei retumo baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica), savo žydėjimu tegul puošia pievas, o ne Joninių vainikus. Jų vieta – gamtoje, kur augalai ne tik džiugina akį, bet ir atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje.

„Kas gegužio pievoj raibas?“ – toks senas posakis šiandien įgyja ypač svarbią prasmę. Gegužraibės, kurių lapai dažnai dėmėti, o žiedai išmarginti įvairiausiomis spalvomis ir raštais, žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio pradžios. Šių orchidėjų žiedai – ne tik gražūs, bet ir paslaptingi. Ypač išsiskiria baltijinė gegūnė, kuri gamtos pasaulyje žinoma kaip apgaudinėjanti vabzdžius: jos žiedai primena turinčius nektaro, tačiau iš tiesų jo negamina. Nepaisant to, bitės, kamanės ir musės aplanko žiedus ir išnešioja žiedadulkes, taip padėdamos augalui daugintis.

Orchidėjų gyvenimo ciklas – sudėtingas ir trapus. Subrendusios sėklos yra tokios smulkios, kad jas gali nešti vėjas net kelis kilometrus. Tačiau vien išsibarstyti nepakanka. Sėklai išdygti būtina unikali sąlyga – dirvožemyje turi būti tam tikros rūšies grybas. Tik per šią mikorizinę simbiozę – kai grybas aprūpina daigą maistinėmis medžiagomis, o vėliau pats gauna dalį augalo pagamintų angliavandenių – orchidėja gali vystytis. Visas šis procesas vyksta itin lėtai: pirmuosius kelerius metus daigas auga po žeme, tik po to iškyla į paviršių.

Šiandien visame pasaulyje orchidėjų šeimos augalai sparčiai nyksta. Pagrindinės priežastys – buveinių naikinimas, pievų trypimas, žiedų skynimas ar augalų kasimas. Jų lėtas augimas reiškia, kad praradus vieną augalą, jam atkurti gali prireikti dešimtmečių. Deja, nykimas vyksta daug greičiau nei atsikūrimas.

Artėjant Joninėms, kai tradiciškai pinami vainikai ir ieškoma gražiausių pievų gėlių, svarbu priminti: Kuršių nerijos orchidėjos nėra puošmena galvai. Tai išskirtinis mūsų gamtos turtas, kurį privalome saugoti. Leiskime joms žydėti ten, kur joms skirta – pievose.