Kurėnas vėl plaukios mariomis

Beveik prieš metus, liepos 2-ąją visą Lietuvą sukrėtė tragedija: plaukdamas savo paties pastatytu kurėnu SüD.1* per baisią audrą Kuršmarėse nuskendo jo kapitonas Romaldas Adomavičius. Ištraukus kelias dienas dreifavusią ir apgadintą burvaltę buvo sprendžiama, ką su ja daryti: ar pastatyti, kaip atitarnavusį muziejinį eksponatą, ar prikelti naujam gyvenimui. Kurėnas vėl plaukios mariomis. Šią savaitę teko lankytis dailidės Vaidoto Bliūdžiaus dirbtuvėse, kuriose nuo spalio kitamet 20-metį minėsiantis laivas yra restauruojamas.

Pažinojau, bendravau ir su Anapilin iškeliavusiu kuršvaltės kapitonu, ir šiuo kurėnu ne kartą plaukęs esu. Išvysti jį – visą sulopytą ir pakeistomis detalėmis – buvo jautru, bet smagu. Taip ir norėjosi paglostyti dervuotus plokščiadugnės burvaltės bortus. Kurėnas jau neužilgo bus nuleistas į Kuršių marias ir Juodkrantėje dalyvaus regatoje. Elmentą (varalazdę) perims R. Adomavičiaus sūnus Romualdas.

Su laivadirbiu, medinių pastatų restauratoriumi V. Bliūdžiumi prieš septynetą metų mus suvedė Kuršių marių vėtrungės, kurias jis gamina. Tada pirmą kartą lankiausi mediena kvepiančiose dirbtuvėse, o dabar ir vėl susitikome ten pat, tik jau kitokiomis aplinkybėmis. Dailidė sunkiai rinko žodžius, prisimindamas tą kaip griaustinis iš giedro dangaus jį patį Latvijoje pasiekusią žinią apie R. Adomavičiaus žūtį, tačiau mielai prisiminė, kaip abu statė SüD.1. Pasirodo, šis kurėnas turi unikalią istoriją. Kitokią, nei kiti du jo “broliai”: pirmasis (1993 m.) nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas, greičiausias kurėnas “Kuršis” (Nida) bei didžiausias – Sturm. 1 (Šturmai, Šilutės r.).

Prieš Antrąjį pasaulinį karą vien Kuršių nerijos kaimų ruože nuo Juodkrantės iki Nidos buvo arti 100 plokščiadugnių burvalčių. Po karo praktiškai visos jos “iškeliavo” pro kaminus arba buvo išardytos. Beveik visos. Prieš kelis dešimtmečius į Lietuvos jūrų muziejų (LJM) kreipėsi braliai latviukai, kurie informavo, jog kažkokiu mistiniu būdu Ventspilyje atsirado du autentiški kurėnai. Kažkas atgabeno juos, spėjama, iš Nidos. Latvijos muziejininkai sumanė gudrų planelį: pasiūlė lietuviams restauruoti abi kuršvaltes ir vieną pasilikti sau, o kitą perduoti latviams. Vienas ir buvo restauruotas bei kurį laiką plaukiojo Kuršių mariomis. Kitas buvęs tokios būklės, jog pastarojo prikelti naujam gyvenimui tada neapsimokėję. Plaukiojęs atitarnavo ir liko, kaip eksponatas ant kranto. Iki šiol. Jį, tūnantį po tokiu permatomu, lenktu stogeliu, yra matę visi, ėję pamario promenada į delfinariumą.

R. Adomavičius ir V. Bliūdžius užsimojo pastatyti visiškai naują kurėną. Ne iš prieškarinių nuotraukų, ne tik pagal brėžinius, bet pagal realiai plaukiojusį pavyzdį. Nes jį turėjo “po ranka”. Vieną iš tų, kuriuos perdavė latviai. SüD.1 panaudota net keletas autentiškų metalinių detalių iš senojo kurėno. Gerai vokiečių kalbą mokėjęs, LJM istorikas R. Adomavičius ėmėsi kruopštaus darbo: žodis po žodžio, frazė po frazės vertė tekstus iš Werner Jaeger parašytos knygos “Fischerkähne auf dem Kurischen Haff” (liet. “Kuršių marių žvejų burvaltės”).

Tad liepą nuskendęs, o dabar vėl naujam gyvenimui prikeltas kurėnas pastatytas itin preciziškai.

Vinys, apkaustai, kitos geležinės detalės – kalvio darbas. Žmogus tiesiog poilsiavo nerijoje ir Kopgalyje išvydo neįprastą vaizdą: vyrai pluša prie kuršvaltės. Pasisiūlė rankomis, kaip senovėje, naudojant kūjį ir priekalą pagaminti tai, ko reikia. Burvaltės špantams ir števeniams pagaminti naudoti natūraliai išlinkę ąžuolų kamienai, dugnas surinktas iš mirkytų pušies tašų, bortai – iš džiovintų ąžuolo lentų.

Kai iš marių ištraukė katastrofą patyrusį SüD.1, jį apžiūrėjus paaiškėjo, kad žala padaryta ne tokia jau ir milžiniška: dreifuojant marių dugnu nulūžo ragas, dingo viena vainiklentė, apgadintos kitos dalys. Kadangi laivas – nebe pirmos jaunystės, sezono metu plaukiojęs mariomis, dalyvavęs nacionalinėje ekspedicijoje Nemunu, Dniepru, Vysla, o žiemą būdavęs iškeliamas ir saugomas krante, natūraliai “įsimetė” rūdys ir puvėsis. Dailidė V. Bliūdžius mostelėjo ranka į borto lopus ir šypsodamasis prasitarė, jog pačių sudėtingiausių darbų niekas net nepastebės. Pagaminti naujas detales – paprasčiau, nei nematomai sulopyti bortus.

Kas bus nauja? Išlakios eglės stiebas, šliūžės (tie “pelekai” šonuose), dalis pastūrės ir špantų, paragė, bimsas, šatiliai, tiliaudos ir kt. Žinau, specifiniai terminai, bet jie tokie yra. Iš medvilnės ir lino audinio bus pasiūta ir nauja, apie 7 m aukščio bei 4 pločio didburė bei pakabanta nauja vėtrungė. Senoji – dingusi (gal kada išplaus į krantą marios?).

Beje, geležines dalis ir vėl gamins tas pats kalvis. Burvaltės medinės dalys (dugnas – pušinis, bortai – ąžuoliniai, didburės ir mažburės stiebai – egliniai) impregnuotos Suomijoje išvarytos dervos, linų sėmenų aliejaus ir terpentino mišiniu. Jo prireiks apie 30 litrų. Kuršvaltė bus ne tik restauruota, bet ir “pagydyta”, tad galės dar dešimtmečius tarnauti.

Belieka nulenkti galvą prieš Lietuvos jūrų muziejų, kuris ir finansavo kurėno restauraciją. V. Bliūdžius būtinai prašė paminėti švėkšniškį Audrių Paičių, kuris ir yra pagrindinis kuršvaltės atgimimo meistras (jam talkina dar 3 pameistriai).

Ypatingas paveldas yra Kuršių marių plokščiadugnės burvaltės. Jų konstrukcija nepakitusi nuo viduramžių, kuršių, vikingų laikų, nes kitokiais laivais sekliose mariose nepaplaukiosi. Kurėnai sugeba plaukti net per potvynius apsemtose pamario pievose, užtenka vos pusmetrio gylio. Laivai, kurie žvejams buvę tarsi antrieji namai: juose miegodavo, gamindavosi valgį (yra du dugnai, tarp kurių – tarpas, jame kaupiasi vanduo, ten laikydavo gyvas sugautas žuvis bei ant sukrautų akmenų ar plytų užkurdavo laužą), jais skrosdavo pasišiaušusias bangas ir su jais žūdavo. Seniau tai buvę taip pat įprasta, kaip dabar – automobilių avarijos. Nuskęsdavo tėvas, sūnūs, motinos likdavo be maitintojų. Bet jie plaukė ir plaukė. Meistriškai statė laivus, vadino juos bradinėmis, kiudelinėmis, turginėmis, daržovinėmis, kurninėmis, venterinėmis ir kt. valtimis. Dabar mes naudojame bendrinį kurėno pavadinimą.
Tad… Vėjo, vėjo, vėjo!

* Pavadinimas SüD.1 – nuo vokiško žodžio “Süderspitze” (Kopgalis, kuriame pastatytas pirmasis kurėnas) trumpinys. Taip nuo XX a. pradžios ant didburių ir bortų buvo ženklinami visi kurėnai: pvz., NiD.22 (Nidos žvejo, 22-as kaimelyje), Schwa.No.10 (vok. Schwarzort, liet. Juodkrantė), Pre.2 (Preila), Ross.No.34 (vok. Rossitten, liet. Rasytė), Gil.50 (Gilija) ir kt.