Kultūros žiniasklaida – mirštantis dekoras

Kultūros ir meno žiniasklaida šiandien balansuoja tarp dviejų polių – būtinybės išlikti aktualia ir realybės, kurioje kultūra beveik niekam nebeatrodo skubus prioritetas. Internetas, socialiniai tinklai ir naujienų portalai užtvindyti greito vartojimo turiniu, kuriame dominuoja politika, skandalai, ekonominiai neramumai, kriminalai ir pramogų pasaulio smulkmenos. Tarp jų kultūra tampa tarsi antraeilis priedas, gražus, bet nebūtinas dekoras. Jaunam menininkui tokioje erdvėje vietos beveik nėra – jo darbai, idėjos, net jo balsas pranyksta triukšme. Kultūros žiniasklaida, kuri teoriškai turėtų būti šis balsas, neretai pati įstringa tarp formalumo, biurokratijos ir paviršutiniško „pranešimų spaudai“ lygio.

 

Žodis „žiniasklaida“ pats savaime suponuoja atsakomybę – informuoti, atspindėti, kurti erdvę diskusijai, provokuoti idėjas. Meno ir kultūros žiniasklaida turėtų būti ne tik naujienų ar renginių anonsų srautas, bet ir vieta, kurioje vyksta tikras kritinis dialogas, kur klausimai ne tik užduodami, bet ir išklausomi atsakymai. Tačiau realybėje dažnai regime priešingą procesą – nykstančius kultūros puslapius spaudoje, uždaromus specializuotus portalus, redakcijas, kurios atsisako meno kritikos, nes „ji neatsiperka“.

 

Būtent apie tai – apie tuštėjantį kultūros lauką viešojoje erdvėje – ir yra ši kritinė apžvalga.

Šiandieninė kultūros ir meno žiniasklaida Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) primena miestą, kuriame yra daug gražių, bet apleistų pastatų. Fasadai kartais nušlifuojami – kokia nors jubiliejinė paroda ar nacionalinė premija sukelia kelioms dienoms įspūdį, kad kultūra vis dar turi savo vietą. Tačiau viduje – trūksta gyvybės. Didžioji dalis kultūros informacijos yra arba institucijų pranešimai spaudai, arba renginių anonsai. Tai – informacija be konteksto, be analitinio turinio, be kritinės minties.

Kritika, kuri turėtų būti viena iš meno žiniasklaidos ašių, nyksta. Ji reikalauja laiko, išmanymo ir drąsos – o tai brangus resursas, kurio redakcijos nebenori skirti. Meno kritika užima nepatogią poziciją tarp reklaminių tekstų ir draugiškų rekomendacijų, nes ji gali sukelti konfliktą su institucijomis ar rėmėjais. Todėl vietoje kritikos gauname saugias, neutralias apžvalgas – tokias, kurios nieko neišprovokuos ir nieko nepakeis.

Jaunam menininkui tokioje sistemoje prasibrauti yra beveik neįmanoma. Žiniasklaida linkusi kreipti dėmesį į jau žinomus vardus, nes jie garantuoja auditorijos dėmesį. Naujas vardas – rizika: nežinia, ar bus kas skaito, nežinia, ar verta skirti puslapį ar eterį. O be žiniasklaidos dėmesio jaunas kūrėjas lieka tik savo socialinių tinklų burbule, kurį mato draugai, šeima ir dar keli dešimtys sekėjų.

Problema čia – ne tik pinigai, bet ir požiūris. Kultūros žiniasklaida dažnai suvokiama kaip „nišinis“ segmentas, skirtas ribotam skaitytojų ratui. Tokia nuostata pati save uždaro – jei neieškai naujų skaitytojų, jų ir neatsiras. Jei nekuri konteksto, kuriame kultūra taptų visuomenės gyvenimo dalimi, ji ir toliau liks mažos grupės interesu.

Kita opi problema – fragmentacija. Yra keletas atskirų, stiprių iniciatyvų – interneto portalai, tinklalaidės, socialinių tinklų projektai – bet jie dažnai veikia kaip pavienės salos. Nėra bendro tinklo, nėra vieningos strategijos, nėra stipraus kultūros redakcijų bendradarbiavimo. Tai reiškia, kad informacija išsiblaško ir greitai pradingsta.

Tuo tarpu užsienyje galime matyti kitokius modelius. Yra leidinių, kurie ne tik recenzuoja parodas ar spektaklius, bet ir nagrinėja platesnius klausimus – menininko vietą visuomenėje, meno ir politikos santykį, kultūros ekonomikos mechanizmus. Tokia žiniasklaida kuria erdvę, kurioje menininkas nėra tik „kūrėjas“, bet ir pilietis, mąstytojas, socialinės diskusijos dalyvis.

Lietuvoje tokios erdvės trūksta. Jaunam menininkui belieka rinktis vieną iš kelių kelių: bandyti pramušti savo kelią į tradicinę žiniasklaidą, kur kultūros puslapiai vis labiau traukiasi; kurti savo platformą, prisiimant visą redagavimo, turinio kūrimo ir viešinimo naštą; arba visai pasitraukti iš viešosios erdvės, dirbant tyliai ir tikintis, kad kažkada kas nors pastebės.

„Kur dingti? Kur bėgti?“ – klausimai, kurie dažnai skamba tarp jaunų kūrėjų. Atsakymas priklauso nuo to, kiek drąsos ir resursų jie turi. Tie, kurie bando likti Lietuvoje, susiduria su kultūros finansavimo neapibrėžtumu, trumpalaikėmis stipendijomis, projektiniais konkursais ir tuo pačiu nuolatiniu klausimu – ar menas čia kam nors reikalingas?

Žiniasklaida galėtų būti tiltas tarp kūrėjo ir visuomenės. Ji galėtų formuoti nuomonę, edukuoti, suteikti prieigą prie sudėtingesnių idėjų. Bet tam reikia turėti viziją, kad kultūra nėra tik pramoga ar papildomas turinys. Kultūra yra ta terpė, kurioje gimsta bendros vertybės, kur formuojasi kolektyvinė atmintis, kur mokomasi kritinio mąstymo.

 

Kol kas atrodo, kad mūsų žiniasklaida šį vaidmenį pamažu apleidžia. O jei ir neužleidžia, tai bent jau nebeskiria jam pakankamai energijos. Kultūros puslapiai laikraščiuose nyksta, televizijos laidos apie meną dingsta, radijo eteryje lieka tik pavienės iniciatyvos. Socialiniai tinklai tarsi kompensuoja šį trūkumą, bet juose kultūros turinys vis tiek dažniausiai lieka mažos bendruomenės ribose.

Taip formuojasi uždaras ratas: nėra žiniasklaidos dėmesio – nėra platesnės auditorijos; nėra platesnės auditorijos – nėra ekonominio pagrindo kultūros turiniui; nėra ekonominio pagrindo – žiniasklaida dar labiau traukiasi iš kultūros lauko.

Norint šį ratą nutraukti, reikia ne tik finansavimo, bet ir požiūrio pokyčio. Kultūros žiniasklaida turi pradėti matyti save ne kaip „nišą“, o kaip esminę visuomenės informavimo dalį. Ji turi būti gyva, smalsi, kritiška ir nepriklausoma. Ji turi ieškoti naujų balsų, suteikti erdvę jauniems kūrėjams, kalbėti apie kultūrą ne tik „savo rate“, bet ir plačiajai visuomenei.

Jei to nebus – jaunas menininkas ir toliau liks vienišas. Jo kūryba gyvuos mažame rate, be galimybės užmegzti platesnį dialogą. Ir tai bus praradimas ne tik jam, bet ir mums visiems, nes kultūra be jaunų balsų tampa statiška ir uždara.

Išvados

Kultūros ir meno žiniasklaida šiandien išgyvena tapatybės krizę. Ji balansuoja tarp institucinio formalumo ir rinkos logikos, tarp noro būti aktualia ir realybės, kurioje kultūra laikoma antraeiliu dalyku. Jauni menininkai šiame kontekste atsiduria nepastebimoje zonoje – jų darbai neįtraukiami į plačią viešąją diskusiją, jų balsas netampa viešuoju balsu.

Reikalinga strategija, kuri sujungtų pavienes iniciatyvas į bendrą tinklą, sukurtų vietą tikrai meno kritikai, suteiktų platformą jauniems kūrėjams ir išplėstų auditoriją. Tai nėra tik žiniasklaidos užduotis – tai bendras kultūros ekosistemos reikalas. Tačiau žiniasklaida yra ta grandis, kuri gali pradėti pokytį.

Kultūros žiniasklaida turi liautis bėgti nuo rizikos, vengti aštrių klausimų ir remtis vien renginių kalendoriais. Ji turi kurti gyvą, intelektualią, kartais provokuojančią erdvę, kurioje menas ir kultūra nebūtų antraeiliai, o taptų vienu iš pagrindinių visuomenės dialogo elementų.

Kol to nebus – jaunas menininkas liks tas, kuris klausia „kur dingti?“, o kultūros žiniasklaida – ta, kuri neturi atsakymo.