Daugiau piliečių, daugiau galimybių Lietuvai

 „Esame maža tauta, todėl turime stengtis išsaugoti kiekvieną savo pilietį. Ir tik nuo visų mūsų susitelkimo priklausys ar būsime vieningi šiame kelyje. Referendumas jau visai netrukus, gegužės mėnesį. Laukiame jo su didele viltimi” - sako Dalia Henke, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė, su kuria kalbėjomės Vilniaus oro uoste, laukiant lėktuvo į Hamburgą, Vokietiją. „Iš namų į namus”- tokios kelionės jau tapusios tradicija plačiai besišypsančios Dalios gyvenime.

 Pradėkime pokalbį nuo tikrai labai svarbaus klausimo: Kas Jums, Dalia, yra Lietuva?  Lietuva- tai mano senelių, tėvų žemė. Vieta, kurioje aš gimiau ir augau. Ir į kurią visada noriu ir galiu sugrįžti. Kalbant apie Lietuvą, apie mano, kaip lietuvės tapatybę, visada prisimenu man labai artimą Jono Meko frazę, kad „Gimęs lietuviu, lietuviu ir mirsi” ir visai nesvarbu kur tave nuves likimas. Gal net į mėnulį, bet tu vistiek liksi lietuviu. Aš manau, kad nelaimingi yra tie žmonės, kurie bando slėpti savo kilmę ir tapatybę.  

 

 Jau 32 metus gyvenate Vokietijoje.  Nuo 2003 metų esate ne tik aktyvi pasaulio lietuvių bendruomenės narė, bet ir nuo 2015 metų trečią kadenciją einanti PLB pirmininkė.  Ką jums reiškia šios pareigos?  Į PLB atėjau iš Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos. Kelias iki šiandieninių pareigų buvo ilgas ir sudėtingas - nuo Hamburgo lietuvių bendruomenės sekretorės iki PLB pirmininkės. Džiaugiuosi kiekvienu savo praeitu žingsniu, nes tai leido man daugiau sužinoti, tobulėti ir augti. Šios pareigos - tai didžiulė atsakomybė. Atsakomybė prieš Lietuvą, prieš kiekvieną svetur gyvenantį lietuvį. Tai lyderystė puoselėjant lietuvių bendrystę tarp skirtingų kartų, kultūrinių terpių. Tai žmonių motyvavimas bendrai veiklai. Tai užsienio lietuvių ir Lietuvos ryšių stiprinimas. Kitaip tariant, darome viską, kad kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis ar lietuvių kilmės žmogus jaustųsi reikalingu Lietuvai, o Lietuvai rūpėtų kiekvienas svetur gyvenantis. Turbūt tai net galima pavadinti tarnyste žmonėms ir Lietuvai. Būsiu atvira, man tikrai labai patinka tai, ką aš darau. Didžiuojuosi ir visais savo mentoriais, mokytojais, kurie lydėjo ir lydi šiame kelyje. 

 

 Kaip veikia Pasaulio Lietuvių Bendruomenė? Pasaulio Lietuvių Bendruomenė išties yra labai didelė. Kažkada veiklą pradėjusi vos su 20 bendruomenių, šiandien ji jau atstovauja penkiuose pasaulio žemynuose įsikūrusias 55-ias krašto bendruomenes. Gaila, kad nežinome tikslaus narių skaičiaus, bet neturime ir tikslių duomenų apie išvykusius į užsienį gyventi Lietuvos piliečius. Migracijos departamento duomenimis šiuo metu užsienyje gyvena apie 700 tūkst. Lietuvos piliečių. Sakoma, kad Lietuvos kilmę turinčių žmonių skaičius pasaulyje yra apie 2 milijonus. Tai rodo kokia esame stipri bendruomenė ir jos plėtra yra tiesiog neįtikėtina.  Beje, ar žinojote, jog PLB vienintelė Lietuvos organizacija, turinti Seimą ir Konstituciją. PLB Konstitucija remiasi Lietuvos Charta, kuri buvo paskelbta 1949 metais, o pati Konstitucija buvo priimta 1958 metais Niujorke, JAV. Šioje vietoje turbūt visai tiktų prisiminti ir PLB įkūrimo iniciatorių prelatą Mykolą Krupavičių, kuris Chartos principus prilygino cementui, kuris turi sujungti visus pasaulyje pasklidusius lietuvius tarsi atskiras plytas į vieną pastatą- lietuvybės tvirtovę.  Visi mūsų veiklos tikslai ir principai pagrįsti šiais dokumentais. Ir pagrindinis jų - siekis išlikti pajėgia tauta išeivijoje. PLB Seimą sudaro 189 bendruomenių atstovai. Įdomu ir tai, jog PLB Seimas yra didesnis nei Lietuvos Seimas, kurį sudaro tik 141 narys. PLB Seimo sesijos nuo 1997 metų vyksta Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose kartą per trejus metus. Kaip ir Lietuvos Seime, taip ir pas mus - visi nariai, atstovai yra renkami. Taip, kad turime ir savo rinkimus. Ir tokioje didelėje lietuvių šeimoje nutinka puikių dalykų - padedame įsikurti naujoms, jaunoms bendruomenėms, steigiame lituanistines mokyklas, dalinamės patirtimi, telkiame bendruomenės narius įvairiems projektams, organizuojame paramos akcijas, populiariname lietuvių liaudies tradicijas, organizuojame renginius. Štai pavyzdžiui į Lietuvos Dainų šventę, kuri šiemet minės ir garbingą šimtmečio jubiliejų, atvyks daugiau nei 2 tūkstančiai išeivijos šokėjų, dainininkų ir muzikantų. Tokių švenčių svarba yra neabejotina puoselėjant tradicijas, siekiant bendrystės su Lietuva. 

 Išrinkta nauja PLB Valdyba. Laiko ratas sukasi. Keičiasi kartos. Keičiasi Lietuva ir pasaulis. Vis stipriau jaučiamas jaunų užsienio lietuvių noras dalyvauti PLB gyvenime, sprendimų dėl ateities priėmimo procese, visuomeninėje veikloje. Labai džiaugiamės, kad vis dar turime galimybes mokytis iš tokių asmenybių kaip Valdas Adamkus, Vida Bandis. Pasaulio lietuvių bendruomenėje dabar kartu dirba net trijų kartų atstovai. Keičiasi darbo stilius - atsiranda nauji technologiniai sprendimai, daugiau  bendraujame virtualiai, jaunesni moko vyresnius, darbas, kaip ir sprendimų priėmimas, greitėja. O atrodo, jog dar visai neseniai visas žinias vieni kitiems siuntėme faksais, laiškais. 

 

 Kartais atrodo, jog mes, gyvenantys Lietuvoje, vis mažiau dėmesio skiriame tapatybės išsaugojimui – mielai į savo kalbą įsileidžiame svetimybes, filmus žiūrime angliškai, o Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios dienas išnaudojame kaip laisvadienius savo poilsiui ar kelionėms. Gimtoji kalba - svarbiausias tautos turtas. Suprantama, kad gyvenant Lietuvoje ir turint savo kalbą čia ir dabar, dažnai nesusimąstome apie jos išsaugojimą. Visada sakiau, kad jei yra galimybių, mokykimės kalbų tiek, kiek pajėgsime. Kalbų mokėjimas - didžiulis privalumas. Tačiau savo kalbą privalome išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Sunku komentuoti kodėl Lietuvoje Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios šventės nėra labai populiarios, bet jeigu šiandien atliktume apklausą tarp pasaulio lietuvių, tai neabejotinai šios šventės užimtų pirmąsias vietas lietuviškų švenčių penketuke. Švenčiame taip pat ir Motinos dieną, Jonines ir kartu su visu pasauliu giedame Lietuvos himną minėdami Valstybės dieną (Liepos 6 d.) 

 Teko girdėti, jog vis populiaresni darosi renginiai, kai Lietuvos miestai nori bendrauti su savo buvusiais miestiečiais, gyvenančiais svetur. Taip, Lietuvos miestai nori turėti glaudų ryšį su buvusiais savo gyventojais. Formos įvairiausios - miesto šventės, asmeniniai susitikimai. Alytus, Anykščiai, Tauragė jau turi tradicinius renginius. Šiauliai, Klaipėda, Kaunas ir Panevėžys aktyviai planuoja renginius su diaspora. Planuojami ir regioniniai renginiai - pavyzdžiui pasaulio žemaičių suvažiavimas. Ir šie renginiai turi vieną bendrą tikslą - miestai nori susigrąžinti savo gyventojus. Gal ne dabar, gal ateityje. Tai graži sinergija tarp gyvenančių Lietuvoje ir svetur. Bendriems projektams, investicijoms, pagalbai. 

 

 Čikagos lietuvių bendruomenė – pavyzdys kokia aktyvi gali būti bendruomenė. Skaičiuojama, jog vien šiame mieste gyvena apie milijoną lietuvių kilmės žmonių, kurie ne tik mini visas valstybines šventes, bet ir yra įkūrę lietuviškus bankus, įmones, bažnyčias, kapines. Tarsi maža Lietuva trečiame pagal dydį JAV mieste. Ar teko dalyvauti Čikagoje vykstančioje „Jūros šventėje”? Atrodo, jog ji švenčiama tuo pačiu metu kaip ir Klaipėdoje. Kokių dar Lietuvoje vykstančių renginių „dvynius” turime pasaulyje? Labai gaila, tačiau kol kas nepavyko dalyvauti šioje šventėje. Bet puikių atsiliepimų jau girdėjau labai daug. Tai tikras fenomenas, kad šventė vyksta dviejuose žemynuose. Ir visur jas organizuoja lietuviai. Reiktų šias abi šventes įtraukti į kokias nors rekordų ar pasiekimų knygas. Analogiškų “dvynių” turbūt daugiau ir neturim, bet galim pasidžiaugti, kad pavyzdžiui Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje yra organizuojamos lietuvių dainų ir šokių šventės, o Europoje jau keletą metų vyksta į dainų šventę panašus renginys - Europos lietuvių kultūros dienos. 

 

 Na, o dabar apie labai svarbius metus Lietuvai.  2024 m. vyks Prezidento, Seimo, Europos Parlamento rinkimai bei referendumas dėl pilietybės išsaugojimo.  Pasaulio Lietuvių bendruomenei šis referendumas yra neabejotinai svarbiausias, nes juo bus siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, reglamentuojantį pilietybę.  Kodėl šis referendumas yra toks svarbus? 

Taip, labai svarbus. Visa Pasaulio Lietuvių Bendruomenė su nerimu laukia šio referendumo, nes juo bus mėginama išspręsti ilgametę problemą, kai lietuviai, po 1990 m. kovo 11 d. įgiję kitos šalies pilietybę, netenka Lietuvos piliečio statuso. Ir ši Konstitucijos nuostata gali būti keičiama tik referendumu. 2019 metais vykusio referendumo metu didžioji dalis aktyvių Lietuvos piliečių pasisakė, kad Lietuvos pilietybės iš mūsų tautiečių atėmimas vien dėl to, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jie priėmė kitos šalies pilietybę, yra neteisinga praktika. Lietuva dėl šios priežasties kasmet praranda daugiau kaip 1000 piliečių. Pilietybės išsaugojimas yra svarbus klausimas ne tik lietuvių išeivijos atstovams, bet ir visai lietuvių tautai, jos ateičiai, nes šių dienų demografinės tendencijos rodo nuolat mažėjantį Lietuvos piliečių, gimusių Lietuvoje, skaičių. Dėl dabartinio požiūrio į pilietybę prarandame galimybes stiprinti savo valstybę - išsaugoti savo piliečius, būti išgirstais bei matomais. Daugiau piliečių, daugiau galimybių Lietuvai. 

 

 Galbūt šis klausimas nebus labai malonus, tačiau, jei lietuvis pasirenka gyventi, dirbti, auginti vaikus kitoje šalyje, priimdamas tos šalies pilietybę bei įsipareigojimus, o savo tėvynei jaučia tik meilę ar nostalgiją – ar tai yra pakankamas pagrindas išsaugoti pilietybę? Diasporos atstovai su didele meile atsiliepia apie savo šalį, tačiau turime ir tokių tėvynainių, kurie socialiniuose tinkluose dažnai pasisako labai nekorektiškai apie Lietuvą, apie Lietuvoje gyvenančius žmones. Turime suprasti vieną labai svarbų dalyką - žmogaus pagrindinis ryšys su Valstybe yra pilietybė, pasas. Dokumentas, liudijantis ir stiprinantis pasaulio lietuvių tapatybės ryšį su tauta, gimtąja šalimi. Iš 27 Europos sąjungos šalių 22 šalys leidžia išlaikyti pilietybę, įgijus kitos šalies pilietybę. Esame tarp tos mažumos.  Žmogui labai svarbu išlikti valstybės piliečiu, o valstybei išsaugoti kiekvieną šioje šalyje gimusį pilietį. Turime daug nusivylusių ir piktų žmonių, kurie prarado pilietybę, gautą nuo gimimo. Turime ir tokių, kurie nepatenkinti valstybe, valdžios sprendimais, kainomis ar oru ir jie savo nuomonę išsako įvairiausiais būdais. Tokių žmonių yra ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Lietuva - demokratinė valstybė ir kiekvienas turi teisę ir galimybę išreikšti savo nuomonę.

 

 2019 metų referendumas nepavyko. Balsų „už” buvo labai daug, beveik milijonas, tačiau jų nepakako. Buvo kalbama apie itin sudėtingą, daugeliui nesuprantamą, referendumo formuluotę. Ar jau yra aptarta paprastesnė, labiau suprantama jos forma? Kiek piliečių turėtų pritarti šiam Konstitucijos nuostatų keitimui? Referendumas jau visai netrukus, gegužės 12 d., tačiau kol kas nepradėta komunikacinė kampanija.Referendumui iškelti tikrai labai dideli reikalavimai – tam, kad Konstitucijos nuostatos keitimas būtų laikomas priimtu turi pritarti daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių ir į rinkėjų sąrašą įrašytų Lietuvos piliečių, t.y. apie 1,2 mln. gyventojų. PLB nuomonė šiuo klausimu labai aiški – išsaugoti pilietybę. O kiekvienas Lietuvos pilietis savo nuomonę šiuo klausimu galės išsakyti referendumo metu. Jūs teisi, kad 2019 metais referendumo formuluotė buvo labai sudėtinga, daugelis tiesiog jos nesuprato. Nauja referendumo forma aptarta, suderinta ir labai tikiuosi, kad bus aiški kiekvienam. Komunikacinė kampanija, kviečianti ateiti ir išsakyti savo poziciją, prasidės jau visai netrukus. Tai bus kampanija, kviečianti dalyvauti, o kokios pozicijos laikytis, nuspręs kiekvienas. 

 

 Pakalbėkime apie Jus. Apie jūsų dvi šeimas. Vienoje jų – esate dukra. Kitoje - mama ir žmona.  Gimėte ir augote Klaipėdoje. Čia baigėte vidurinę mokyklą, mokėtės groti pianinu, griežti smuiku, šokote ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje žinomame pramoginių šokių kolektyve „Žuvėdra”. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kartą yra pasakęs, kad „mylėti Tėvynę išmokstama šeimoje”. Kokius tėvynės meilės receptus naudojo tavo tėvai?   Mano vaikystės namai – Klaipėdoje. Ten gyvena mano tėvai ir giminės. Svečiuodamasi Lietuvoje būtinai lankau artimuosius Alsėdžiuose bei Panevėžyje Stetiškiuose.  O tėvynės meilės receptas buvo vienas – pažinti, mylėti ir gerbti šalį, kurioje gyveni. Su tėvais labai daug keliavome po Lietuvą, kartu domėjomės šalies istorija, ieškojome įdomių, gražių vietų ir su kiekviena kelione augo pasididžiavimas savo šalimi, augo meilė Lietuvai. Dabar tą patį senelis daro su anūkais. Tai mane labai džiugina. 

 

 Palikus tėvų namus jūsų ramus gyvenimas baigėsi.  Žingeidumas, noras pažinti pasaulį nuvedė į Vokietiją, kurioje dabar gyvenate.  Kaip sakoma “o vėliau čia nutiko meilė” ir dabar, kartu su vyru Olefu, auginate du vaikus – dukrą Melanie ir sūnų Joną. Labai džiaugiuosi, kad abu mano vaikai puikiai kalba lietuvių kalba. Kai buvo maži dažnokai išgirsdavome sakant “o kodėl turiu kalbėti lietuviškai jei mes gyvename Vokietijoje”, tačiau dabar, kai vaikai užaugo, jie dėkoja už tai, kad moka lietuviškai. Tikrai labai sunku dvikalbėje šeimoje auginti vaikus, siekiant, kad nei viena kalba nebūtų pamiršta. Džiaugiuosi, kad mums pavyko. Džiaugiuosi ir tuo, kad vyras palaiko mane ir pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje. Anot jo, tai, ką darome – fenomenas.  Ne visos tautos turi tokias bendruomenes kitose šalyse. Mane palaiko visa mano šeima – tėvai, vyras, vaikai. Esu jiems už tai labai dėkinga.  

 

 Dalia, kokia knyga šiuo metu guli ant jūsų stalelio? Ar tiesa, kad tam, kad nepamirštumėt lietuvių kalbos, paeiliui skaitote tai lietuvišką, tai vokišką knygą? Ant stalelio guli kelios knygos: šiuo metu skaitoma Birutės Garbaravičienės knyga „Leonidas Donskis: Man skauda”. Nuostabus turinys, aktualus šiandien, rytoj ir ateityje, mokantis tolerancijos, žmogiškumo, orumo ir išminties. Laukia ir visiškai nauja, tik iš Lietuvos parsivežta, dovana apie mano mokytoją – jo ekscelenciją Valdą Adamkų (E. Aleksandravičius „Adamkus”). Jei skaitau lietuviškai, tai pirmiausia skaitau Lietuvos autorių knygas. Esu Kristinos Sabaliauskaitės, Valdo Papievio gerbėja. Perskaitytos ir visos kaimynės, taip pat klaipėdietės, Jolitos Herlyn knygos. Vokiečių kalba savo eilės laukia buvusio Vokietijos prezidento Joachim Gauck knyga „Erchutterungen” („Sukrėtimai”) apie Rusijos ir Vokietijos santykius bei kas kelia grėsmę demokratijai iš vidaus ir išorės.   

 

 Šokiai ir toliau liko jūsų gyvenime. Ne pramoginiai, o tautiniai. Šokate Hamburgo lietuvių tautinių šokių kolektyve “Gintaras”. Taip, džiaugiuosi kiekviena repeticija, kiekvienu pasirodymu. Su kolektyvu dalyvausime jau trečioje Dainų šventėje. Apima didžiulis pasididžiavimas kai per šokį gali pristatyti savo šalį, savo šalies kultūrą ir tradicijas.

 

 Jūsų vyras Olefas kolekcionuoja senovinius Citroen automobilius. Ar leidžia jums kartkartėmis kažkurį iš jų pavairuoti? Kuris yra mylimiausias? CX Prestige mano pasirinkimas. Jį labai lengva vairuoti.  Beje, tokio modelio automobiliu kažkada praeityje važinėjo Prancūzijos prezidentas. Tačiau apie greitį, kalbant apie senovinius automobilius, galime užmiršti. Tiesiog važiuoti ir mėgautis.  

 

 Buriavimas. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime? Prieš keletą metų organizavote Vokietijos lietuvių kelionę burlaiviu į Klaipėdoje vykusią Tall Ships Races regatą. Kokie buvo tokios ilgos kelionės po burėmis įspūdžiai? Buriavimas - šeimos hobis. Abu su vyru esame mėgėjai. Sūnus Jonas užsiima šiuo sportu profesionaliai. Nors ir esu išlaikiusi visas teises, tačiau tikrai nesiryžčiau viena buriuoti Atlanto vandenyne. Nesu tokia drąsi kaip Aurimas Valujavičius. Turime šeimyninę svajonę - visi kartu apiplaukti Baltijos jūrą. Kada nors tai tikrai įgyvendinsime. 2009 metais, minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kartu su lietuvių bendruomenės nariais, burlaiviu „Flying Dutchman” plaukėme į Klaipėdoje vykusią Tall Ships Races regatą. Bendras darbas valdant burlaivį, pokalbiai, planai, diskusijos ir jūra. Gal būtent tada ir susižavėjau buriavimu? 

 

 Lietuvos vieta, kurioje lankotės kai būnate Lietuvoje?  Nesu vilnietė, bet rytinio Vilniaus senamiesčio vaizdai visada užburia. Bet esu klaipėdietė, o klaipėdiečiams visada ir visur trūksta vandens, todėl antroji vieta neabejotinai yra Smiltynė Klaipėdoje.   

 

 Mėgstamiausias lietuviškas patiekalas? Mamos virta rūgštynių sriuba. Su putpelių kiaušiniais.