Atvirai apie žurnalistės kelią pasakoja KU žurnalistikos studijų absolventė Dovilė Sobutaitė

Atvirai apie žurnalistės kelią pasakoja KU žurnalistikos studijų absolventė Dovilė Sobutaitė
AA

Greitas tempas, dinamiškumas, netikėtos situacijos ir universalumas – tokia žurnalisto kasdienybė. Apie profesinį kelią, išmoktas pamokas ir darbo televizijoje specifiką pasakoja Klaipėdos universiteto žurnalistikos studijų programos absolventė Dovilė Sobutaitė. Aktyvi mergina karjerą pradėjo dirbdama televizijos, radijo stoties reportere, o šiuo metu „Laisvės TV“ prodiuserė.

– Kas paskatino pasirinkti žurnalistės kelią?

– Ne paslaptis – nemažai žurnalistikos studentų pagal specialybę vėliau nedirba. Galbūt taip būtų nutikę ir man, jei nebūčiau patekusi į geras rankas per studijų praktikas, kurios labai įtraukė. Būtent tuomet supratau, kad man ši profesija yra įdomi. Negana to – visai neblogai sekėsi. Tiesa, dabar gyvenimas toks dinamiškas ir profesinį kelią gali taip greit pakeisti įvairiomis kryptimis, kad net nežinau, ar galiu sakyti, jog žurnalistės kelią esu pasirinkusi ir juo einu. Šiuo metu mano darbas nėra grynoji žurnalistika.

– Kaip manai, ar norint tapti žurnalistu būtina rinktis ir šios krypties studijas?

– Dabar žurnalisto sąvoka yra taip prasiplėtusi, atsiradę tiek daug naujų žiniasklaidos formų, kad universitetinių studijų nelaikau pačia didžiausia vertybe ir būtinybe norint būti žurnalistu. Žinoma, universitetinės studijos suteikia tam tikro nuoseklumo ir tęstinumo. Bet jei, tarkim, baigei ekonomikos, politikos ar kitas studijas ir puikiai dėstai mintis, tikrai gali būti net dar profesionalesnis žurnalistas nei tas, kuris studijavo tik žurnalistiką.

– Nuo ko prasidėjo Tavo karjera?

– Karjera prasidėjo skirtingų žanrų išbandymu radijo stotyje „Laluna“ bei „Balticum“ televizijos žiniose. Būtent ten turėjau galimybę mokytis prakalbinti žmones, imti interviu įvairiomis temomis, sisteminti informaciją, ją „išversti į žmonių kalbą“, priprasti prie greito ritmo. Žinoma, vėliau atvykus į Vilnių dirbti „Lietuvos Ryto TV“ žinių reportere atrodė, kad daug ką reikia mokytis iš naujo. Darbas televizijoje buvo dar intensyvesnis, informacija jautresnė, temos sudėtingesnės, pašnekovai (ypač politikai) kur kas labiau patyrę ir gebantys išsisukti, didesni reikalavimai reportažo vaizdiniam pateikimui.

– Kaip manai, kokia sėkmingo profesinio kelio paslaptis?

– Manau, kad ir kur dirbtum, svarbu smalsumas, kruopštumas, sąžiningumas, atsakingumas. Viso to ir stengiuosi laikytis. Taip pat visada noriu tobulėti ir siekti geresnio rezultato. Ir nieko nepriimu kaip duotybės, nes nepakeičiamų nėra ir stengtis reikia, nepaisant jau buvusių pasiekimų.

– Kokia šių dienų Tavo kasdienybė?

– „Laisvės TV“ dirbu jau dvejus metus. Čia esu laidų prodiuserė ir jau turėjau galimybę dirbti su labai daug įvairių projektų: aktualijų, pokalbių laidomis, tinklalaidėmis, tinklaraščiais, mini dokumentika, specialiomis tiesioginėmis rinkimų transliacijomis.
Šiuo metu esu atsakinga už aktualijų laidas „Tiek žinių“, „Tiek žinių: kalba daktaras“, „Karštos kėdės“, „KATukai“. Daugiausia laiko skiriu naujienų laidai „Tiek žinių“ – tai formatas apie svarbiausius dienos įvykius, pasakojant taip, lyg pasakotume savo draugams. Juokauju, kad buvau pabėgusi nuo žinių, o galiausiai jos vėl mane pasivijo. Šią laidą visiškai prodiusuoju – taigi čia susipina ne tik žurnalistinis darbas (temų atrinkimas, tekstų redagavimas), bet ir visos komandos darbo organizavimas, darbas su vedėju studijoje, vizualinių sprendimų ekrane parinkimas ir pan. Kitos laidos reikalauja daugiau organizacinių įgūdžių.

– Kas labiausiai žavi žurnalistikos srityje? Kokie tolimesni užmojai?

– Manau, žurnalistikoje labiausiai žavi darbo dinamika. Bent jau televizijoje rutina – retas svečias, nes dažniausiai nežinai, kokiomis temomis teks tądien domėtis. Žinių reporterių darbas iš viso nenuspėjamas – ryte nežinai, kur atsidursi: kokiame nors tvarte ar prezidentūroje. Taip pat be galo įdomu tai, kad tenka bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, su kuriais šiaip gyvenime turbūt nepabendrautum.

– Kaip jaunam žmogui pristatytum žurnalisto profesiją? Kokie sunkumai laukia?

– Reikia pasiruošti tam, kad niekada nenustosi mokytis, gilintis į skirtingus dalykus ir dažniausiai tam turėsi labai mažai laiko. Dažnai tenka ir paploninti liežuvį, padėti savo principus į šalį, kad sutartum su žmogum, kurį nori pakalbinti, nors ir kaip tau tai nepatiktų.

Žurnalistų darbas nesibaigia, uždarius biuro duris, tad renkantis šią profesiją taip pat reikia tai apsvarstyti. Be to, teks susitaikyti su stereotipais ir etiketėm, kurias žmonės klijuoja sužinoję, kad esi žurnalistas. Dažnai tos etiketės nėra malonios, visuomenė neretai dėl įvairių neigiamų naujienų kaltina žurnalistus, nors mūsų darbas yra informuoti, padėti susigaudyti, kas vyksta pasaulyje. Dėl to žurnalistui būtina užsiauginti storą odą. Ne visada malonu ir tai, kad žmonės pyksta, jog tiesiog dirbi savo darbą: klausi, domiesi, tad tuomet taip pat reikia suprasti, kad pykstama ne todėl, jog klausi tu, o todėl, kad ta tema kitam nėra maloni. Vis dėlto jei smalsu pažinti pasaulį ir būti svarbiausių įvykių liudininku iš labai arti – profesija tikrai labai įdomi.

Kadangi žurnalisto darbas viešas, teks priprasti ir prie žmonių, kurių net nepažįsti bei kurie nėra niekaip susiję su žiniasklaida, kritikos. Visada atsiras, kas „žinos geriau“, kaip reikėjo užduoti klausimą, parašyti, sudėlioti akcentus, ką kalbinti, kokią temą narplioti, pakritikuos išvaizdą, kalbos manierą, pavartotą ne tokį žodį ir pan. Ir tie kritikai žurnalistus tikrai lydi, kad ir ką jis darytų.

– Kaip manai, kokias charakterio savybes reikia ugdyti norint pasiekti žurnalisto karjeros aukštumų?

– Greit besikeičiančiame socialinių tinklų pasaulyje sunku apibrėžti, kokios šios profesijos aukštumos. Manau, tai labai individualu ir priklauso nuo aplinkybių. Vienam aukštumos gali būti tapti gerbiamu reporteriu ir kalbinti prezidentus, kitam – vesti naujienų laidą, trečiam – būti prodiuseriu, redaktoriumi, o gal atskleisti neįtikėtiną korupciją, sulaukiančią atgarsio. Kalbant apie žurnalistui būtinas savybes, įvardyčiau šias: smalsumas, empatija įvairių patirčių žmonėms, noras išsiaiškinti tiesą bei gilintis į istorijas, kartais būti tarsi detektyvu, tiriančiu bylą, mokėjimas greit prisitaikyti prie situacijos, drąsa klausti, kruopštumas ir atidumas detalėms.