Klaipėda 4.3°C
Makiažas podukrai
Politika yra menas statyti oro pilis. Tuo dar kartą įsitikinau, pažvelgęs į Klaipėdos valdžios eilinį pasilypėjimą ant statinės iškilmingai pranešant, kad bus kreipiamasi į Vyriausybę dėl kurortinės vietovės statuso suteikimo Smiltynei. O ją aš labai branginu, dėl to parašysiu savo nuomonę. Ne, mielieji politikai, ne statusai keičia vietovę, o požiūris į ją, meilė jai. Jos Smiltynei jūs neturite nė krislo, nes meilė rodoma ne politinių pamfletų, sonetų, odžių rašymu ir Hario Poterio burtais, o paprastais darbais. Nuoširdumu. Dėmesiu. Smulkmenomis.
Įlipi į keltą šiauriniame rage ir, supamas bangų, matai kitame krante pilkuojančius betoninius prieplaukos siluetus. Vaiduokliu virtusį kurhauzą, kuriame tarpukariu kartu su Kauno radiofono simfoniniu orkestru (jam dirigavo pats prof. Balys Dvarionas) koncertavo jau tada gyva legenda tapęs didysis Lietuvos dainius, operos solistas Kipras Petrauskas. Į elitinius muzikinius renginius atvykdavusi visa Klaipėdos aukštuomenės grietinėlė. Žmonės plūdo į pliažus, klestėjo restoranai, vietovė buvo prižiūrima, reklamuojama, mylima.
Nusileidžia trapas ir dedi kojas ant šalto betono: taip pat kietai sustingusio, kaip sovietmečiu. Būtent šis žodis sukasi galvoje vos atsistojus ant tų išsiklaipiusių plytelių ir pažvelgus į graudų vaizdą. Jokių gėlių, net vienos atsakingos ir ilgametės Klaipėdos valdininkės taip mėgstamų petunijų nėra. Nė vienos klombos su bent maskuojančiais tą kraupų tarybinį vaizdą žiedais. Betono gabalas riogso ten, kur kadaise sustodavo autobusai. Tvoskia smarvė iš šalia esančio tarybinio pisuaro, kurio tualetu net nedrįstum pavadinti. Tokių tuštinimosi vietų su reliktinėmis išgriebimo duobėmis rasi prie takų, vedančių į paplūdimį. Takai – tai tik pavadinimas: senas, sovietinis asfalto mišinys su žiojėjančiomis skylėmis. Sveiki, atvykę į Lietuvos TSR rezervatą, pavadinimu Смилтине!
Kurortinės teritorijos statusas. Ką jis pakeis, jei net elementarios estetikos nesugebama sukurti? Čia derėtų prisiminti labai gerą Karklės pavyzdį: šiam jaukiam žvejų kaimeliui kaimyninės savivaldybės valdžia irgi siekė kurortinės teritorijos statuso. Atsisakė planų. Nes patys gyventojai pasakė: mes to statuso nenorim. Ar kas nors klausė Smiltynės gyventojų? Žinoma, ne, juk pavojinga nuomonę sužinoti, nes ji gali nesutapti su politiniais planais pasireklamuoti, iškėlus gražiai skambančios ir labai pretenzingos idėjos vėliavą. Karkliškiai nusprendė, jog jų kaimelis ir taip gali būti gyvybingas, be jokių statusų. Jie nenori dar vienos Palangos. Žmonėms Karklė patinka kaip rami oazė. Žavi ir tie laukiniai paplūdimiai. Karklė neturi to statuso, bet ji – tvarkinga ir jauki. Smiltynė?
Esmė yra požiūryje, o ne statuse. Klaipėdos valdžia yra gigantomanijos, utopinių projektų ir akių dūmimo PR triukais virusu apsikrėtęs reiškinys. Šimtai tūkstančių eurų studijai, kuri atskleidžia super reikšmingą dalyką, jog Klaipėdai tramvajaus nereikia. Mėlynasis proveržis – apskritai kažkoks politinių viešųjų ryšių kūrinys, apie kurį žinau tik iš buvusio užrašo ant „Meridiano“ burių. Naujas, pakeliamas tiltas per Dangę, kuriam jau išleistos milžiniškos lėšos, bet to tilto nė nebus. Didysis bokštas Memelburgo piliavietėje, taip pat nuplautas skepticizmo bangos, nors išleisti pinigai. Jie kuria ir strateguoja, kaip prie kunkuliuojančio kerų puodo susėdę magai buria visokias įvaizdžio koncepcijas, galimybių studijas, schemas, miesto vizijas, kurios Klaipėdos mokesčių mokėtojams atsieina pasakiškas sumas, bet nesugeba... pasižiūrėti sau po kojomis.
Apsidairyti. Nusiimti plačiabrylę burtininko skrybėlę ir palaidais, pamario vėjo košiamais plaukais pasivaikščioti anapus marių. Aplankyti paminklinius Antano Smetonos, Wilhelmo, Prezidento ąžuolus. Jaučiaodžius bukus su mįslingais įrėžimais, raidėmis ir datomis. Rasti karietų keliuką, pasislėpusį ūksmingame miškelyje. Užkopti ant Smėlio karčemos ar Hageno kopų. Aptikti XVIII a. burlaivio-vaiduoklio skeletą Kopgalyje. Sustingusio portlandcemenčio, tarpukarines statinaites, tvarkingai sudėliotas Kopgalio pliaže po laivo katastrofos; tai pasirodančias, tai pradingstančias. Įžvelgti senovines protakų vietas žyminčius tamsių juodalksnynų juostas šviesiuosiuose pušynuose. Pasigrožėti kopų siluetais ir išvalyti mintis stovint ant žmonių rankomis per 200 metų suformuoto apsauginio kopagūbrio. Tarp delnų pajusti, koks išskirtinai švarus, smulkus ir birus yra Smiltynės smėlis ir kaip jis skiriasi nuo Melnragėje esančio. Rasti Antrojo pasaulinio karo paveldo įdomybes. Arba tiesiog ramiai, tyliai, šviesiomis šviesiomis akimis ir nurimusiu vidumi, skaidriomis mintimis lėtai pasivaikščioti miško takeliais. Stirną sutikti. Lanksčiųjų šluotsmilgių vilnijančius kilimus delnais paglostyti. Pabūti. Pažinti. Pamilti.
Lažinuosi, iš 31 miesto Tarybos nario geriausiu atveju gal tik koks trečdalis reguliariai lankosi Smiltynėje. Apie už miesto tvarkymą atsakingus valdininkus net nekalbu: jiems Smiltynė yra kažkas ten, anapus. Užmaris - kaip ir ne jų teritorija, kažkokiu mistiniu būdu atsidūrusi miesto ribose. Prisistato tik tada, kai reikia pasimaivyti prieš kameras gaunant butaforinę Mėlynąją vėliavą.
Kita medalio pusė: ką reikštų Smiltynei kurortinės vietovės statusas, kurio baidėsi karkliškiai? Investicijų fejerverką? Baikit, nemanau... Joks statusas nepakeis tų teritorijos planavimo dokumentų, kurie galioja ir dabar: miesto Bendrasis planas, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema, paveldosauginės zonos ir kt. Tad liks viskas taip, kaip buvę. Garsiai kalbėta: „Atstatysime Smėlio karčemą ant kopos!” Na, ir? Valstybinio miško žemė ten, taip? Ar bent buvo kreiptasi į atitinkamas tarnybas, kad pakeistų statusą? Žinoma, ne. O kam reikia? Svarbu garsiai parėkauti, ištransliuoti ultra mandrus lozungus, priburti visuomenei arabų ir tokiu būdu figos lapu prisidengti savo visišką neveiklumą lobistinėje srityje. Svarbiausia – politinė statinė ir tinkamu metu tinkamais žodžiais pašaudyti į bėgiojančius zuikučius, vadinamus rinkėjais.
Ne, mielieji, Smiltynei, tai nepelnytai nuskriaustai ir skriaudžiamai Klaipėdos podukrai reikia elementarios žmogiškos meilės, o ne laikino makiažo. Reikia naujų rūbų, batų, galų gale plaukus sušukuoti būtų gerai. Ji dabar stovi ant betoninės krantinės, visa nubrizgusi, apspurusi, susivėlusi, ir žiūri į tuos utopinius bokštus, tramvajus ir tiltus kitame marių krante. Ir girdi, kaip ją karaliene pavers. Plastinių operacijų padarys. O gal ji nenori? Gal jai užtektų gražiai, tvarkingai atrodyti, kokią retro suknelę spintoje turėti. Ir to reikia dabar. To reikėjo vakar, užvakar. Nieko nevyksta. Tik lozungai ir platūs užmojai, kaip kokie rožiniai debesys virš Klaipėdos kybo.
P.S. Valdžia nuo panašios kritikos visada ginasi tuo pačiu skydu: Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Esą nieko negalima. Norim, bet negalima. Ir čia galioja amžina valdiško požiūrio aksioma: jei reikia kažką padaryti, būtinai bus surastos 9 priežastys, kodėl negalima (nereikia) daryti ir tik 1, jog galima (reikia). Kažkodėl tame pačiame parke gyvenantys neringiškiai savo gyvenvietes sugeba paversti mažytėmis jaukumo oazėmis. Kopgalyje įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus vieną po kito įgyvendina investicinius projektus. Bet oro pilis statančiai ir mėlynojo proveržio bangas keliančiai Klaipėdos valdžiai tą patį padaryti Smiltynėje - misija neįmanoma, kosmosas ir aukštoji matematika.
