Klaipėda 3°C
Po Pranciškonų ordino sprendimo iškelti brolį Benediktą iš Klaipėdos vienuolyno į Kryžių kalno vienuolyną radosi įvairių visuomenės iniciatyvų siekiant išlaikyti šį kunigą Klaipėdoje. Dėl dvasininkų ordino uždarumo ir taisyklių ilgai nebuvo skelbta, koks priimtas galutinis sprendimas.
72–ejų pranciškonų vienuolis brolis Benediktas Sigitas Jurčys sako, kad yra labai nuoširdžiai dėkingas jį palaikantiems klaipėdiečiams, bet dėkoja ir tiems žmonėms, kurie jo nepalaiko. Vienuolis ir kunigas B.S. Jurčys dalijasi, kad jis nori likti Klaipėdoje dirbti su onkologiniais ligoniais bei autistiškais vaikais, tęsti „Vilties bėgimo“ organizavimą, kitus Klaipėdoje pradėtus projektus ir ramiai senti gimtajame mieste. Klaipėdoje gimęs, augęs, studijavęs ir pastaruosius aštuoniolika metų įvairiose vienuolyno pareigose uostamiestyje tarnavęs B. S. Jurčys sako manantis, kad jo likimą sudėlios Dievas.
Pasklidus žiniai, kad būsite iškeltas iš Klaipėdos, dalis miesto visuomenės sureagavo jautriai ir ėmėsi įvairių iniciatyvų, kad Jūs būtumėte paliktas dirbti Klaipėdoje. Buvo renkami parašai: per 10 dienų buvo surinkta daugiau nei 3500 parašų (elektroniniu ir tradiciniu būdu). Kaip Jūs reagavote sužinojęs, kad klaipėdiečiai siekia Jus pasilikti Klaipėdoje?
Buvau ir esu giliai sujaudintas ir labai dėkingas žmonėms už palaikymą. Tai rodo, kad per daugelį metų Klaipėdoje užmegztos bendrystės nėra paviršutiniškos – jos kyla iš širdies ir tikros meilės. Visada tikėjau, kad mūsų bendruomenė yra ypatinga savo solidarumu ir atsakomybe už Klaipėdos miesto dvasią. Šie parašai nėra vien tik skaičiai – tai žmonių balsai, jų rūpestis ir noras tęsti tai, kas jau yra sukurta. Man tai – didžiausias palaikymas, įvertinimas ir įpareigojimas toliau tarnauti Klaipėdai – „Vilties miesto“ bendruomenei. Dėkoju kiekvienam pasirašiusiajam atskirai, ačiū jums visiems. Dėkoju ir tiems, kurie galvoja kitaip – jūs turite tokią teisę.
Sakote, kad labiausiai už viską norite orios senatvės gimtajame mieste. Jūsų amžiaus (72 metų) vyrai Lietuvoje turi teisę nebedirbti nuo 63–64 metų. Kaip yra dvasininkų pasaulyje?
Kunigo tarnystė nėra profesija, kurią galima palikti sulaukus tam tikro amžiaus – tai pašaukimas visam gyvenimui. Nors kai kurie kunigai ar broliai sulaukę garbingo amžiaus pasitraukia iš aktyvios tarnystės, jie vis tiek lieka bendruomenės dalimi, meldžiasi, dalijasi savo išmintimi ir patirtimi. Mažesniųjų brolių ordinas numato galimybę nuo 75–erių metų pasitraukti iš aktyvios kunigo tarnystės.
Man svarbiausia – orumas ir galimybė būti naudingu savo gimtajame mieste tarp žmonių, su kuriais daugelį metų kartu kūrėme Klaipėdą kaip Vilties ir solidarumo miestą. Tai nėra klausimas apie darbo valandas ar pareigas – tai apie prasmę ir bendrystę, kurių neįmanoma tiesiog atsisakyti.
Mažesniųjų brolių ordinas vasario pradžioje nusprendė, kad turite persikelti dirbti į Kryžių kalno vienuolyną. Po šios žinios sklandė įvairiausi gandai. Skelbta, kad toks sprendimas yra neginčytinas, tačiau pranciškonų istorijoje jau būta atvejų, kai vietos žmonių balsas tapo lemiamu ir keletas dvasininkų buvo palikti tarnauti nepaisant ordino taisyklių.
Pranciškonų gyvenimas remiasi klusnumo įžadu, todėl ordino vadovo ir jo patarėjų sprendimai yra svarbūs ir įpareigojantys. Visgi, įprastai laikomasi klusnumo, kuris nėra aklas, bet remiasi išmintingu dialogu, įsiklausymu į bendruomenės balsą ir žmonių poreikius.
Vienuolyno vyresniojo kadencija yra apibrėžta ir gali tęstis iki devynerių metų. Provincijos kongreso metu ordino vadovas ir naujai išrinkti jo patarėjai svarsto esamų vienuolynų brolių sudėtis, skiria vienuolynų vyresniuosius. Buvęs vienuolyno vyresnysis ordino vadovo sprendimu gali būti iškeltas gyventi į kitą vienuolyną, bet taip pat jis gali būti paliktas tarnauti tame pačiame vienuolyne, tik nebe vienuolyno vyresniojo pareigose. Apie vienuolyno vyresniojo būsimos tarnystės vietą po jo pilnos kadencijos ordino vadovas turi su juo pasitarti ir po to priimti sprendimą. Tokia praktika ne kartą buvo taikoma mūsų Mažesniųjų brolių ordine.
Sprendimas mane iškelti iš Klaipėdos vienuolyno buvo netikėtas, tačiau jį priėmiau. Būsiu atviras, tikėjausi, kad nebebūdamas vienuolyno vyresniuoju galėsiu likti gyventi Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne ir galėsiu tęsti pranciškonišką pašaukimą ir visas 18 metų vykdomas socialines veiklas.
Klaipėdiečių reakcija ir susirūpinimas dėl ordino priimto sprendimo man palikti Klaipėdos vienuolyną liudija, kokie svarbūs ir reikalingi yra daug metų kartu kurti ir vykdyti socialiniai projektai, darbas su onkologiniais ligoniais ir autistiškais vaikais, meno projektai, pranciškoniška sielovada, įvairios veiklos bei solidarumo akcijos „Vilties bėgimas“, „Šv. Magdalenos naktis“.
Suprantame, kad su Jumis nebuvo pasitarta dėl iškėlimo iš Klaipėdos? Pasidalinkite, prašau, savo planais. Kur nuo šiol gyvensite, kokius darbus galėsite tęsti?
Apsisprendžiau nevykti tarnauti į Kryžių kalno vienuolyną Šiaulių rajone. Pranciškonų ordine vienuoliui pageidaujant gali būti suteikta galimybė metus laiko gyventi „už vienuolyno sienų“. Nutariau pasinaudoti šia galimybe, ji man yra labai svarbi, nes noriu išbandyti naujas patirtis ir išplėsti savo akiratį. Nors nebegalėsiu gyventi Klaipėdos vienuolyne, mano ryšiai su Klaipėda, tikiuosi, ir toliau išliks stiprūs.
Ieškosiu gyvenamosios vietos Klaipėdoje, nes Klaipėda man yra ypatingas miestas, kuriame jaučiuosi namuose: čia gimiau, mokiausi, pradėjau kunigo tarnystę. Džiaugsiuosi galėdamas tęsti savo gyvenimą čia. Noriu aktyviai dalyvauti miesto socialinėse veiklose, į kurias jau esu įsitraukęs, bei ieškosiu naujų galimybių prisidėti prie Klaipėdos gerovės. Tikiuosi, kad mano patirtis ir žinios bus naudingos, o kartu ir aš mokysiuosi iš kitų, gyvendamas už vienuolyno ribų. Be to, manau, kad šis laikotarpis suteiks man galimybę geriau pažinti miestą, jo kultūrą ir žmones. Esu pasiruošęs naujiems iššūkiams ir džiaugsiuosi galėdamas prisidėti prie Klaipėdos bendruomenės, kuri man yra labai svarbi. Tikiuosi, kad šis laikotarpis bus ne tik naudingas, bet ir suteiks galimybę kurti teigiamus pokyčius aplink save.
Visuomenei rūpi ir onkologinių ligonių gerovė Klaipėdoje. Jūs broliai pranciškonai įkūrėte Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, kuris yra įsikūręs šalia Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos. Koks bus šio centro likimas Jums išvykus iš vienuolyno, ar bus toliau teikiama emocinė ir dvasinė pagalba onkologiniams ligoniams?
Šv. Pranciškaus onkologijos centras yra daugiau nei pastatas ar institucija – tai gyva bendruomenė, kurios širdis yra žmonės: profesionalūs darbuotojai ir, žinoma, patys ligoniai bei jų artimieji. Kartu su manimi, broliais Evaldu Daruliu ir Astijumi Kungiu, šio centro veikla labai rūpinasi ir direktorė Aldona Kerpytė, gydytojai onkologai, profesionalūs savanoriai. Tad nors nebegyvensiu Klaipėdos vienuolyne, esu įsitikinęs, centro veikla tikrai nesustos. Aš ir toliau esu pasiruošęs padėti onkologiniams ligoniams savo dvasine ir kitomis patirtimis. Žinoma, broliai pranciškonai ir toliau išliks šios bendruomenės dalimi, o specialistai bei savanoriai tęs savo svarbų darbą teikdami emocinę ir dvasinę pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Tai – ilgalaikis įsipareigojimas žmonėms, kovojantiems su onkologinėmis ligomis.
Jūs pats prieš nepilnus trejus metus susirgote onkologine liga. Kas Jums pačiam tuo laikotarpiu padėjo nepalūžti ir sveikti?
Sunkiausiais momentais man padėjo tikėjimas gydytojais, malda ir bendrystė su žmonėmis, ramybė, namų aplinka. Kai susiduri su onkologine liga, supranti, koks trapus yra gyvenimas. Šioje situacijoje visų svarbiausia yra neprarasti vilties.
Tik pačiam susirgus suprantu ir įvertinu Šv. Pranciškaus onkologijos centro svarbą ir reikšmingumą. Šis centras ne tik vieta, kurioje teikiama pagalba kitiems, bet ir bendruomenė, kurioje pats patiriu supratimą ir stiprybę. Visa tai stiprina mano viltį pasveikti ir padeda man eiti pirmyn ramiau, net ir nežinomybės akivaizdoje.
Daug bendraujate su onkologiniais ligoniais – kas jiems yra svarbiausia sužinojus, kad serga? Kokio palaikymo, kokios aplinkos reikia vėžiu sergantiesiems?
Kai žmogus išgirsta diagnozę „vėžys“, jo pasaulis akimirksniu pasikeičia. Pirmiausia ateina baimė, nerimas, nežinomybė, netgi suicidinės mintys. Tokiu momentu svarbiausia nelikti vienam. Reikia bendrystės, aplinkos, kurioje žmogus jaustųsi suprastas ir priimtas toks, koks yra – su visomis savo emocijomis, klausimais, silpnumo akimirkomis.
Akivaizdu, onkologiniams ligoniams svarbiausia yra gydytojų medicininė pagalba, tačiau sergančiojo pilnaverčiam gydymui labai svarbu suteikti emocinę ir dvasinę paramą, stiprinti viltį pasveikti. Todėl būtina, kad onkologiniai ligoniai ir jų artimieji galėtų atvirai ir jautriai kalbėtis apie savo išgyvenimus, jaustis išgirstais ir vieni kitiems reikalingais. Tokia aplinka ir buvo nuolat kuriama Šv. Pranciškaus onkologijos centre.
Tikėjimas, artimųjų meilė, ramybė ir šilti, jautrūs žmonės šalia – tai didžiausia stiprybė šiame kelyje.
Daug kur pats kalbate ir apie Jus kalba, kad gebate rasti ryšį su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais ir jų tėvais. Šalia Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno veikia Jūsų globojamos autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų organizacijos „Mažojo princo akademija“, „Lietaus vaikai“. Kokios aplinkos ir kokio ryšio reikia tokiems vaikams ir jų tėvams?
Autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams svarbiausia – saugi, supratinga ir neskubanti aplinka. Tai erdvė, kurioje jie gali būti savimi, kur nereikia prisitaikyti prie pasaulio lūkesčių, bet kur pasaulis prisitaiko prie jų, mokosi juos priimti tokius, kokie jie yra. Šalia Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno veikianti „Mažojo princo akademija“ buvo sukurta vadovaujantis šiomis nuostatomis, siekiant, kad kiekvienas toks vaikas galėtų augti ir jaustis pilnaverčiu šiandieninėje iššūkių visuomenėje.
Ryšys su šiais vaikais reikalauja meilės, tikro nuoširdumo ir labai didelės kantrybės. Jie jaučia netikrumą, atpažįsta, kas iš tiesų nori su jais būti, kas juos priima be išankstinių lūkesčių. Su jais negali būti veidmainiavimo ar paviršutiniškumo – jų pasaulis yra gilus, jautrus ir kupinas autentiškumo.
Tėvams šis kelias nėra lengvas – jie dažnai patiria visuomenės nesupratimą, pervargimą, vienišumą. Todėl jiems taip pat būtina palaikymo bendruomenė, kur jie gali pasidalyti savo rūpesčiais, rasti paguodą ir viltį. Man pačiam santykis su šiais vaikais ir jų šeimomis yra ne tik tarnystė, bet ir didelė dovana – iš jų mokausi tikro, be žodžių išreiškiamo artumo ir meilės.
Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės.
Trumpa Benedikto Sigito Jurčio biografija:
Brolis Benediktas Sigitas Jurčys (g. 1952 m. gruodžio 18 d. Klaipėdoje) – Mažesniųjų brolių ordino (lot. Ordo Fratrum Minorum, OFM) kunigas ir aktyvus visuomenės veikėjas, reikšmingai prisidėjęs prie dvasinio ir kultūrinio gyvenimo Klaipėdoje bei kituose Lietuvos regionuose.
Dar mokyklos metais pajutęs dvasinį pašaukimą, 1984 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu. Šis įšventinimas tapo išskirtiniu įvykiu Klaipėdos istorijoje, nes jis buvo pirmasis po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje kunigu tapęs jaunuolis. Sovietmečiu, 1986 m., Benediktas Sigitas Jurčys pogrindyje davė vienuolinius pranciškono įžadus, taip įsiliedamas į Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordiną.
1984–1989 m. Brolis Benediktas dėl KGB persekiojimo buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos ir vykdė misijas Dušanbėje (Tadžikistane), kur tarnavo Šv. Juozapo katalikų parapijos klebonu.
1990–1992 m., jis tęsė studijas Popiežiškajame Šv. Antano universitete Romoje, kur gilinosi į dogminę teologiją.
1992–1997 m. dirbo apaštalinio nuncijaus Lietuvai, Latvijai ir Estijai sekretoriumi. Šiuo laikotarpiu jis aktyviai prisidėjo prie popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą organizavimo ir, įkvėptas paties popiežiaus, ėmėsi inicijuoti Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino vienuolyno statybą Kryžių kalne. Nuo 1993 iki 2000 m. brolis Benediktas buvo Kryžių kalno vienuolyno įkūrimo ir statybos iniciatorius bei vadovas.
1997–2007 m. Brolis Benediktas ėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolo pareigas, buvo išrinktas Lietuvos vyrų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininku.
2007–2010 m. Broliui Benediktui patikėtos Kretingos Apreiškimo vienuolyno gvardijono pareigos, o 2007 m. jis inicijavo naujo vienuolyno įkūrimą Klaipėdoje – Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno statybą.
2008–2012 m. vadovavo šio vienuolyno ir bažnyčios statyboms Klaipėdoje, o pastačius kompleksą, 2012–2016 m. buvo Klaipėdoje įkurtų vienuolyno namų vyresnysis, 2016-2025 m. buvo Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas. Kartu buvo įsteigtas socialinis–kultūrinis klasteris „Šv. Pranciškaus vilties miestas“, kurio veikla apima Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, autistiškų vaikų ugdymo ir integracijos projektus bei naujai pradedamo vaistažolių auginimo ir apdirbimo centro „Green Hub“ statybą. Šis centras turėtų padėti autistiškiems jaunuoliams integruotis į darbo rinką.
2003 m. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
2008 m. įteiktas Santarvės fondo auksinis ženklelis.
2009 m. brolis Benediktas pateko į 16 pilietiškiausių Klaipėdos gyventojų sąrašą.
2013 m. jam suteikta Klaipėdos miesto vėliava.
2022 m. pripažintas Klaipėdos miesto garbės piliečiu.
