Klaipėda 5.1°C
Klaipėdietis „Riebus katinas" apsilankė neseniai duris atvėrusiame, Klaipėdos senamiestyje įsikūrusiame restorane. Dalinamės jo apžvalga:
„Jei trumpai: interjeras bistro stiliaus, didelis klientų aptarnavimo neišmanymas, patiekalai žemiau geležinkelio bufeto lygio, o kainos kaip prabangiame restorane.
Sudominau? Tad pradedu pasakojimą nuo pradžių.
Jei mano gimtame mieste Klaipėdoje atsidaro kokia nauja maitinimo įstaiga mane visada tai džiugina, nes pajūryje mažai gerų restoranų, kuriuos norėtųsi rekomenduoti.
Tad radę laiko su Katiniene vykstame vakarieniauti į naujai atsidariusią „Alba bistro”.
„Alba bistro” be lauko terasos turi dar dvi vidines patalpas, kurios gan gerai atspindi vieną iš pavadinimo žodžių – bistro. Interjeras šaltas, ir labiau tinkamas greitiems pietums, nei vakarojimui žvakių šviesoje gurkšnojant kokį rūšinį vyną, laukiant kol gaminami patiekalai.
O dar tos atviros virtuvės erdvės tą jaukumo jausmą visiškai nunulina.
Nors lauke buvo vėsoka, bet pasirinkome stalelį būtent lauko terasoje, ir ne dėl to, kad vidinės erdvės nedvelkė jaukumu, o dėl to, kad picų kepėjai buvo kažką kepdami sudeginę, ir tas degėsiu tvaikas buvo gerai jaučiamas.
Bet štai meniu tiek patiekalai, tiek jų kainos su bistro jau nieko bendro nebeturėjo, o lygiavosi į Vilniaus senamiesčio restoranus.
Kainos manęs Lietuvoje jau senai nebestebina, tad pamatęs sriubos kainą – 14€ neišsigandau, ir stvėręs Katinienę po pažastimi nepabėgau.
Padavėja priimdama užsakymą paliko gerą įspūdį pademonstruodama tai, kad puikiai išmano meniu surašytus patiekalus. Bet dideliam mūsų liūdesiui čia jos kaip padavėjos profesijos žinios ir pasibaigė.
Prie gretimo stalo merginos natūralias sultis gėrė per šiaudelius, mums kažkodėl sultys buvo patiektos be šiaudelių. Apie tai užsiminus padavėjai gavome ir mes šiaudelius.
Žuvienės su jūros gėrybėmis kainą greičiausiai įtakojo jos patiekimas. Nes pačios žuvienės skonis buvo labiau nei liūdnas.
Visų pirma ji buvo per riebi. Kam pripilti tiek grietinėlės, kad po kelių šaukštų sriuba imtu kelti šleikštulį nuo to riebumo? Tam, kad sriuboje jaustųsi grietinėlė, ir nesijaustų jos riebumas pakanka ant 3l. vandens įpilti 0,5l. grietinėlės.
O dabar spėju santykis buvo atvirkštinis.Žuvies sultinio skonį užgožė grietinėlė.
Dar tas didelis kiekis tų beskonių moliuskų. Gal jų būtų pakakę kelių dėl vaizdo, o likusius juos reikėjo pakeisti kitomis jūros gėrybėmis, pvz,- krevetėmis.
O tie upėtakio ikrai ne tik kad pagrąžino sriubą, bet ją dar ir sugadino, įnešę į ją kartumo.
Bet liūdniausia visame tame patiekale už 14€ buvo pati lėkštė nudaužytais kraštais.
Pagal etiketą jau su vienu įdaužimu negalima patiekti lėkštės klientui, o čia nesigėdija patiekti ne su vienu, o su keliais „nukramtymais”.
Tiems kas nežino, kad tokias lėkštes pramoninėse indaplovėse plauti negalima siūlau pažiūrėti į mums patiektą žuvienės lėkštę, kad pamatytumėte kas nutinka su lėkšte po tokios procedūros.
Dar toks klausimas: kur dėti išluptas moliuskų geldeles? Ant stalo, mesti po stalu, ar pasikvietus padavėją sudėti jai į delną? Gerai, kad bent liko nenurinkti kavos puodeliai, tad vieno iš jų polėkštę panaudojau sudėti geldelėms.
Tarp užkandžių meniu puikavosi ir krevečių carpaccio. Įtraukdamas į užsakymą šį patiekalą tada pagalvojau, – drąsu. Krevečių carpaccio kaip vištienos – mažytis netikslumas ir turi apsinuodijusį klientą.
Tad rizikuojant su tokiais patiekalais turi būti 100% užtikrintas, kad jiems bus naudojami pačios šviežiausios žaliavos.
Krevečių carpaccio buvo tokio pat baisaus skonio kaip ir patiekalo vaizdas nuotraukose. Marinatas, kuriame buvo paruoštos krevetės kuo tai priminė poke bolw patiekaluose naudojamą.
Bet panašiai marinuojamo žalio tuno skonis ženkliai skiriasi nuo krevečių. Jei net nekalbant apie skonį, pakanka paminėti tekstūrą krevetės, kuri taip apdorota atrodo panaši į automobilio pertrėkštą šliužą, o ne į tai ką būtų galima valgyti ir dar už tai sumokėti 18€.
Tad Katinienė labiau džiaugėsi duonele, nei krevečių carpaccio.
Pagrindiniai patiekalai įnešė dar daugiau liūdesio į tos dienos vakarienę.
Tie kas yra skanavę jūros velnią puikiai žino kokia tai sultinga, tirpstanti burnoje žuvis. Bet ji tokia būna tik tais atvejais kai ją kepa šviežią. O jei ją bando iškepti prieš tai užšaldytą, ir vėliau atlaidintą rezultatas būna lygiai toks kokį „Alba Bistro” virėjai iškepė mums.
Ir aš jų nekaltinu, nes čia jų kaltės nėra jokios. Tiesiog, jūros velnias tinkamas patiekti kepsnių pavidalu tik tokiu atveju, jei jį kepėte šviežią, o ne atlaidintą.
Iš atlaidintos šios rūšies žuvies geriausiu atveju kažką valgomo gausit gamindami troškinius.
Tad Katinienė kramtydama guminį jūros velnią piktu žvilgsniu žvelgė į mane lyg klausdama, – kur tu mane atsitempei.
Dar toks pastebėjimas. Įrankiai. Kai padavėja mums padėjo įrankius, kiekvienam pagal pasirinktus patiekalus, aš pamačiau, kad Katinienei nepatiekė žuvies peilio. Tik vėliau matydamas kaip sunkiai bando Katinienė atpjauti žuvies gabaliuką, supratau, kad tai greičiausiai padaryta tikslingai, žinant kokią guminę žuvį patiekia virtuvė.
Aš kaip pagrindinį patiekalą buvau pasirinkęs iberico kiaulienos nugarinę, ir jai turėjau daug daugiau priekaištų nei visiems prieš tai išvardintiems patiekalams kartu sudėjus.
Pirma. Lėkštės nudaužytais kampais jau nebestebina, o ir toliau liūdina.
Antra. Patiekalo pavadinimas. Kodėl manote, kad Lietuvoje žmonės apie gastronomiją neturi jokio supratimo, kad jiems kaip mažiems vaikams reikia įvado apie tai kas per vienos iberico kiaulės. Jei ir taip, tai kodėl juos klaidinate?
Iberico kiaulės vien gilėmis maitinasi tik nuo kovo mėnesio, kai jų pakankamai prikrenta. Iki to jos ąžuolų giriose besiganydamos valgo viską: žolę, grybus, vabaliukus ir visokias vaistažoles. Žodžiu ką randa.
Trečia. Kiaulieną kepant reikia ją iškept normaliai, o ne taip kaip šiuo atveju patiekėte man.
Ketvirta. Bulvės sluoksniuotis pilnai neiškeptas. Vidurinė šerdis žalia. Padažas, kuriame nugulusi bulvė per tirštas, klampus. Bet žinant kiek darbo reikalauja tokios bulvė paruošimas lenkiu galvą prieš tuos, kurie tą darbą atliko.
Penkta. Salotos plaukiojo vandenyje. Greičiausiai ,cukiniją supjaustę apšlakstę ją citrinų sultimis skysčio niekas net nenusunkė, o sudėję į salotų indelį atidavė į salę.
Šešta. Ir manau svarbiausia. Tam, kad girtis jog prekiaujate iberico mėsa reikia pasirinkti ir geresnę žaliavą, nes tai ką skanavau aš negalėčiau vadinti iberico. Nebent tai ilgai stovėjusi šaldytuvuose suledėjusi mėsa, kuri nuo to ilgo užšaldymo prarado savo skonines savybes.
Virtuvės šefai, kurie yra įtraukę į savo meniu mėsą supranta apie kokio tiekėjo iberico aš kalbu, ir kodėl ji rinkoje yra ženkliai pigesnė už tą iberico, kurią valgydamas be įžangų apie giles supranti, kad valgai ne eilinės kiaulės mėsą.
Reziumuoju. Liūdna bet turiu konstatuoti faktą, kad tai eilinis burbulas pajūrio gastronomijos padangėje, kuris jei išlaikys tokią patiekalų ir aptarnavimo kokybę sprogs nesulaukęs rudens.
Nes mes už 100€ Klaipėdos senamiestyje galėtume pavalgyti daug skaniau. Ir tų vietų Klaipėdoje kokybe lenkiančių „Alba bistro” yra ne viena.
Norėjau rašyti 1/5, bet susilaikiau, nes vieta tik tik atsidariusi. Bet net tas faktas nesuteikia teisės maitinimo įstaigai gaminti taip prastai.
Tikiuosi, kad į mano išsakytas pastabas kažkas sureaguos ir klaidos bus ištaisytos", - rašo „Riebus katinas".
