Klaipėda 5.2°C
Alvydo S. pasirodymas šiemetiniame Klaipėdos dainuojamosios poezijos festivalyje “Obuoliai prinoksta rudenį” birželio 2 d. (penktadienį) 19 d. - tai galimybė pasinerti į nostalgiškai skaidrią vakarėjančios dienos atmosferą, paieškoti pasiklydusio savęs ir nustebti: gyvenimas yra gražus, kai jis ne tik gyvenamas, bet ir išdainuojamas.
Tai antrasis festivalio “Obuoliai prinoksta rudenį” koncertas.
Poetas Sigitas Parulskis, perfrazuodamas poetą Vytautą P. Bložę, savo pirmąją poezijos knygą pavadino “Iš ilgesio visa tai”.
Bardo Alvydo Stalaučinskio, kilusio iš Gargždų, po Europą keliaujančio baltu metaliniu slibinu, dainos, regis, taip pat gimę ilgesio.
Alvydas yra ne tik baltojo slibino savininkas, bet ir sklandytojas, mėgstantis pasileisti per kalnų keteras ar praskristi išilgai besidriekiančios lygumos tam, kad dar kartą išgyventų apvalantį aukščio tikrumą. Nostalgiškas Alvydo baritonas išdainuoja ilgesio ir nepasiekiamų tolių tonacijas natūraliai, be įtampos, tarsi tai būtų tik dar vienas takas, kuriuo eidamas žmogus kažkada prisės ir atsigers vandens.
Alvydo Stalaučinskio dainuojamoji poezija įkvėpta jausminės patirties, sudėta į poetinės metaforos formas, sutelkta į balsinius niuansus, sukuria autentišką bardo pasaulio viziją, kurioje savuosius ilgesio ir švelnumo potyrius atpažįsta ir dainuojamosios poezijos klausytojai.
Alvydo atliekama muzika techniškai priskirtina lietuviškos dainuojamosios poezijos klasikai. Jo kūrinio vertę lygiomis dalimis sudaro žodžiai, melodija ir balsas.
Alvydo S. eilių galima rasti draugų sąsiuviniuose ir literatūriniame almanache “Baltija” (2018 m.).
“... Mano mintys lyg alkanas šuo
Iš ugnies ištryškęs fontanas
O paskui čia dar dvejinas dienos
Nesibeldusios išvirkščios naktys
Ir tik žodžiai miegot atsisako
Tik atsiverčia knygos apakti
Tiktai vakaro stalas begarsis
Smelkias dūžiais į purviną kūną
Čia per daug nematytų raidžių
Tik tavęs per daug čia nebūna”.
Meilės ilgesys, pažadų efemeriškumas, dūmai ir liūtys, atodūsiais išmatuoti skersgatviai... Būtų galima vardinti Alvydo S. romantinės pasaulėvokos vaizdinius, tačiau gražiausias ir labiausiai artimas bardui yra švelnaus ir liūdno rudens vaizdinys, kai dienos skaudžiai trumpėja, ilgesys stiprėja, o išeinanti šviesa atlapoja duris į prieš pat nugrimzdimą nuščiuvusį pasaulį.
Daugiau kaip prieš dešimt metų bardai Alvydas Stalaučinskis ir Jonas Baltokas koncertuodavo dviese. Bet, matyt, kaip daugeliui sceninių “šeimų”, atėjo išsiskyrimo momentas. Alvydas S. nenėrė į muzikinį šurmulį, gyveno tyliai, o, atėjus rudeniui, ką nors brūkštelėdavo sąsiuvinyje, o gal tik atminty.
