„Vakarų krantinės“ kostiumų dailininkas N. Rumbutis: „Kūrinio vizija yra komandinio darbo rezultatas“

„Vakarų krantinės“ kostiumų dailininkas N. Rumbutis: „Kūrinio vizija yra komandinio darbo rezultatas“
AA

Naujausias Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Vakarų krantinė“ pasakoja apie žmones, kurie niekada neturėjo susitikti, tačiau susitiko – įsivaizduojamoje niekieno žemėje, egzistuojančioje visuomenės pakraštyje, kiekvieno pasaulio miesto pakraštyje. Pagal Bernardo Marie Koltèso pjesę Adomo Juškos kuriamame spektaklyje vyksta aštuonių labai skirtingų personažų akistata. Jie reprezentuoja savotišką visuomenės pjūvį, bet kartu yra ir unikalūs individai. Spektaklio žiūrovai juos pirmiausia pažins per išvaizdą, jų aprangą. 
„Vakarų krantinės“ kostiumų dailininkas Nunilo Rumbutis pasakodamas apie dalyvavimą spektaklio kūrime minėjo, jog rūpėjo būti ne perdėm iliustratyviam, o kurti rūbus, per kuriuos pastabūs žiūrovai galės atskleisti papildantį spektaklio reikšmės lygmenį.
 

Kaip įvardintumėte, kada prasidėjo jūsų darbas su „Vakarų krantine“?

Visada sunku įvardinti, kada prasideda darbas. Jei sutinkame, kad būsimo spektaklio aptarimai, idėjų generavimas jau yra darbas – tuomet viskas prasidėjo gana anksti. Į Klaipėdą pradėti darbo su aktoriais atvažiavome gegužės mėnesį, bet jau balandį kartą per savaitę susitikdavome su režisieriumi aptarti būsimo spektaklio.

Nuo pat proceso pradžios sprendėme klausimą, kaip derinsime natūralizmą ir stilizuotą prieigą prie teksto, tačiau gana anksti sutikome, kad vengsime iliustratyvumo.

Bendra kūrinio vizija yra komandinio darbo rezultatas, svarbu, kad nuo pat pradžių visi kūrinį supratome panašiai, dalinomės bendra jo pajauta. „Vakarų krantinė“ yra įvairialypė pjesė, kalbanti apie trintis ir problemas, į kurias žvilgsnis dabartinių įtampų kontekste yra reikalingas.

Kaip apibūdintumėte spektaklio kostiumų koncepciją?

Norėtųsi sakyti, kad jie belaikiai ir, svarbiausia, padedantys aktoriams plėtoti personažus be perteklinių asociacijų. Kurdamas kostiumus siekiau juos kuo labiau supaprastinti, atsisakyti ornamentiškumo ir tekstūriškumo. Rūpėjo jais perteikti personažus įkalinančią aplinką, lyg antrąją jų odą. Bet taip pat, net jei siekiau kuo didesnio paprastumo, visų asociacijų neatsisakoma ir kostiumai pakankamai aiškiai atskleidžia personažų gyvenimo būdą, jų aršumo, smalsumo ar naivumo lygmenį.

 

Vienas iš personažų, Fakas (akt. L. Luotė), dėvi motociklininko aprangą. Kai užsimenate apie įkalinantį rūbą, šio personažo pavyzdys tai atliepia net fiziškai.

Taip, Fako kostiumas kaip koks apvalkalas, rodantis personažo tvirtumą. Tačiau spektaklio eigoje atsiskleidžia šio personažo savisauga bei menkumas, pasimato po rūbo šarvu slypintis monstriškumas.

 

Kitas pavyzdys – Sesilės personažas (akt. E. Barauskaitė), kalbėjote apie paprastumą, bet jos akinančiai ryškus kostiumas tikrai nėra paprastas.

Gal reikia patikslinti – kai kalbėjau apie supaprastinimą, daugiau kalbėjau apie tekstūrų, įvairių pridėtinių elementų ir iliustratyvumo atsisakymą. Kai kuriuose personažuose tai veikia pirmapradiškai. E. Barauskaitės gali būti vienas iš pavyzdžių, nors šioje pjesėje nėra pagrindinių veikėjų, ji antroje dalyje ryškėja kaip savotiška veiksmo ašis. Šio personažo draminėje linijoje susilieja melo, gudrumo, apsukrumo bei fatališkumo sluoksniai.

 

Turite sau išsiskleidęs nugludintą kiekvieno iš aštuonių personažų portretą, pagal juos ir kūrėte jų kostiumus?

Visus veikėjus galiu paaiškinti, išversti, bet kostiumų kūrimo procesas nebuvo stipriai pagrįstas naratyviniu mąstymu. Visi kostiumai turi savo logiką, bet ji ne vien priežasties-pasekmės, yra sprendimų, padiktuotų nuotaikų ir archetipų.

 

Kiek jūsų darbo procese figūruoja patys aktoriai, sąmoningai arba ne?

Tikrai nebuvo taip, kad procesas būtų atsietas nuo aktorių. Jie buvo kviečiami siūlyti savo idėjas, nebūtinai vizualinėje kostiumo plotmėje, bet veiksmui su kostiumu – kaip jis gali būti įveiklinamas scenoje. Šiame procese kai kurių personažų išvaizda buvo aiški nuo pat pradžių ir tos idėjos išlaikytos iki galo, su kitais užtrukome gvildendami personažo sluoksnius, nes siekėme, kad kostiumas netrukdytų, nebūtų apkrautas nereikalingomis reikšmėmis ar per daug iliustratyvus. Proceso tėkmėje buvo svarbu, kad kostiumai nebūtų per daug prisirišantys prie faktinių teksto elementų ir nevedantys į jokią plėtotę dramine prasme.

 

Gal galite įvardinti, kurie personažai buvo sunkiausiai atrakinami?

Daugiausiai bandymų pareikalavo būtent Sesilės personažas.

 

„Vakarų krantinės“ pasaulį teatro scenoje semia tikras vanduo, tai reiškia, kad personažai nuolat su juo sąveikauja, jų rūbai šlampa ar visai peršlampa. Ar šis šlapumo faktorius labai sunkino jūsų darbą?

Reikėjo pagalvoti apie kostiumų nusidėvėjimą, žinoma, kalbėtis su aktoriais apie jų patogumą, kaip padėti apsisaugoti nuo sušalimo. Bet pats vanduo, tiek sąsajoje su pjese, visa dramine linija yra pats logiškiausias sprendimas. Jis scenoje nėra kažkoks pritemptas ar dirbtinis elementas, tad neatrodo esąs probleminis dalykas. Jis tiesiog yra ir jis tame kontekste veikia. Matant stichijos pagrįstumą, visi techniniai sunkumai tuomet nebėra labai slegiantys.

Kalbant apie šlampančius kostiumus, reikia dėkoti nuostabioms teatre dirbančioms aprengėjoms – jos daro stebuklus prižiūrint ir puoselėjant kostiumus.

 

Kostiumai pristato ne tik skirtingas asmenybes, bet ir skirtingus socialinius sluoksnius. Ar jums buvo svarbu nepakliūti į stereotipų spąstus, nepradėti šaržuoti?

Socialinės atskirties tematika pačiame kūrinyje aiškiai išreikšta. Bet pasirinkome dirbtinai personažų skurdo nepavesti butaforijai, kaip kūrybinė komanda neturėtume atimti iš žiūrovų galimybės įsiklausyti į tekstą ir pamatyti, pajusti atskirtį.

Atskirtis „Vakarų krantinėje“ yra trintis tarp veikėjų kuriantis ir įtampą išryškinantis momentas, bet mano akimis ne tai yra pagrindinė kūrinio linija. Svarbiausias čia – nesibaigiantis derybų, mainų, išskaičiavimų, pardavimų ir išdavysčių žaidimas. Visą apimantis santykių „suprekinimas“. Prekės naudojamos kaip ekvivalentai žmonių jausmams, pačiam žmogiškumui – išduodami artimiausi žmonės, prekių ženklais ir banknotais matuojama anapusybė, mainų sūkuryje sunyksta draugystės.

 

Apibūdinote pjesėje konstatuojamą pasaulio realybę. Gal galite pasidalinti, ką iš darbo su šiuo kūriniu pasiėmėte sau?

„Vakarų krantinėje“ įvardijamos problemos nėra naujos ir nepažįstamos, sau pasiimu patirtį, kaip jos sąveikauja su teatro medija, kaip jas galima plėtoti ir parodyti, kiek veiksminga jas perteikti teatre.

 

„Vakarų krantinės“ premjera rugsėjo 8–9 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

 

Spektaklio režisierius Adomas Juška, B. M. Koltès pjesę į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Vygintas Kisevičius, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninis pastatymas Kornelijus Jaroševičius, kostiumų dailininkas Nunilo Rumbutis.

Spektaklyje vaidina: Eglė Barauskaitė, Renata Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Michaël Nkenda.

 

Ikona, uždaryti