Spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ rašomas žmogiškumo išsaugojimo dienoraštis

Spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ rašomas žmogiškumo išsaugojimo dienoraštis
AA

Jų pasaulis žiaurus, tad norėdami jame išlikti jie turi savo sielas išvalyti nuo švelnaus sentimentalumo. Su aklu užsispyrimu jie alina savo kūnus sunkiais fiziniais pratimais ir mokosi gyventi neveikiami jausmų. Jei kažkam reikia maisto – jie pasidalins, jei kažkas norės mirti – jie taip pat padės. Tokie yra iki šiol skaitytojų vaizduotę jaudinantys broliai dvyniai iš Agotos Kristof romano „Storas sąsiuvinis“. Režisierius Jokūbas Brazys pagal šį modernios klasikos kūrinį kuria spektaklį Klaipėdos dramos teatre, o įspūdinguosius brolius scenoje įkūnys aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys. Likus savaitei iki premjeros jie dalinasi savo mintimis apie „Storą sąsiuvinį“, savo personažus ir darbą su J. Braziu.

Papasakokite apie pirmą susitikimą su knyga – kokį ji įspūdį paliko? Kas labiausiai įstrigo ją skaitant?

– Saulius Ambrozaitis: Knygą susiveikiau vos pakalbėjęs su režisieriumi ir gavęs kvietimą vaidinti šiame spektaklyje. Perskaičiau ją vienu prisėdimu. Skaitydamas drebėjau, savo kūnu jutau baimę. Knyga sukrėtė, labiausiai įstrigo dvynių atliekamos pratybos.

– Džiugas Grinys: Kai Jokūbas pasakė, kad statys „Storą sąsiuvinį“, smalsumo vedamas pasiėmiau romaną ir vienu atokvėpiu perskaičiau. Skaičiau su gumulu gerklėje. Stipriausiai veikė tai, kad visą kraupią karo realybę, išvalytą nuo bet kokių pagražinimų, girdėjau sklindant iš vaikų lūpų, vaikų, kurie pasiekė kažką dieviško ir išsivadavę iš visko, kas kamuoja žmogų – skausmo, alkio, šalčio ir t. t., patys ėmėsi vykdyti Dievo teisingumą. Buvo įdomu, kas slypi po jų sąsiuvinyje dėstomais faktais, ką jie iš tikrųjų jautė, ko neužrašė vengdami žodžių, apibrėžiančių jausmus ir aprašinėdami tik tai, ką mato, girdi, veikia. Kilo didelis noras toliau narplioti kūrinį.

Kaip priėmėte režisieriaus pasirinkimą dirbti tiesiai su knyga ir kaip tai atrodė tikrovėje?

– S. Ambrozaitis: Repeticijų pradžioje buvo kiek keista, vėliau knyga tapo mano asmeniniu juodraščiu, asmeniniu storu sąsiuviniu su tik man suprantamais užrašais, pastabomis ir piešiniais. Net džiaugiuosi, jog teko repetuoti be romano adaptacijos, tai suteikė daug daugiau laisvės kūrybiniam procesui ir mums patiems.

– D. Grinys: Dėl to nekilo jokių klausimų, šio romano forma lengvai pasiduoda teatrui. Tad vietoj pjesės, repeticijose vaikščiojau su knyga.

 

Gal galite papasakoti apie savo personažus, kokius juos matote jau įsigilinę į jų asmenybes, kokį ryšį su jais jaučiate?

– S. Ambrozaitis: Juos reikia pamatyti, tai sunku nupasakoti. Broliai iš pažiūros gali pasirodyti apatiški, lakoniški, žiaurūs, bet įsigilinus aiškėja, kad jie yra labai mylintys, darbštūs, rūpestingi, užsispyrę, sąžiningi ir religingi berniukai. Tai stipru, jaučiu, kad po truputį suprantu juos, jų tiesas, veiksmus ir pasirinkimus.

– D. Grinys: Nors skaitant romaną atrodo priešingai, tai yra be galo jautrūs vaikai. Jautrūs žmogui, moralei ir teisybei. Jie giliai religingi, bet Dievu netikintys. Jų šaltakraujiškumas virsta priemone išsigelbėti patiems ir gelbėti kitus, pažadinti sąžinę, neleisti žmonėms nužmogėti ir rodyti kryptį, kuria veda jų moralinis kompasas. Savo gyvenimu jie aukojasi ir per tai sugeba liudyti tikrovę ir be pagražinimų fiksuoti savo storame sąsiuvinyje.

 

Ką reiškia kurti dvynių personažus, per ką scenoje jie tampa dvyniais?

– S. Ambrozaitis: Tai tarsi jausti brolį be žodžių, klausytis kiekvieno krustelėjimo, kvėpavimo, mėginti sujungti jų mąstymą į vienį. Mes su Džiugu nesame vizualiai nei kiek panašūs, todėl mėginame dvynius kurti per jų vidų.

– D. Grinys: Pritariu, fiziškai dvynių nesuvaidinsime, svarbiausia tai, kas juos jungia sieloje.

 

Nužmogėjusioje visuomenėje broliai stengiasi prisitaikyti ir teksto eigoje, rodos, virsta keistais monstrais – skaitydami „Storą sąsiuvinį“, tapdami jo veikėjais, kokį receptą matote žmogiškumo išsaugojimui, kuomet civilizuotas, įprastas gyvenimas pasiekia kritines ribas?

– S. Ambrozaitis: Nepritariu minčiai, kad jie tampa monstrais, vaikai tiesiog mėgina prisitaikyti prie karo, išgyventi. Iš jų galima pasiimti idėją, kad jei aplinkiniams kažko būtinai reikia – svarbu padėti.

– D. Grinys: Recepto nematau, jei toks būtų, gal ir kritinės ribos nebūtų pasiekiamos. Turbūt reikia tikėti žmogiškumu, žmogumi ir tą tikėjimą skleisti, o kol bus nors vienas tikintis, tol egzistuos ir tai, kuo tikima.

 

A. Kristof, klausiama apie knygą ir joje vaizduojamus įvykius, visada kartojo, kad beveik viskas joje – autobiografiška, ten jos vaikystė. Ar tai, kad „Storas sąsiuvinis“ savyje talpina autobiografiją, jums svarbu? Ar tai, kad medžiaga, su kuria dirbate, yra biografinė ar fikcinė, turi kažkokią reikšmę jums?

– S. Ambrozaitis: Man tai svarbu. Kai tai, kas užrašyta, yra tikra, neišgalvota – medžiaga dar labiau paliečia, jaudina. Netoli mūsų šiuo metu vyksta karas, tad suprantu, kad tai, kas aprašoma knygoje, atsispindi ir realybėje. Tas suvokimas dar labiau sustiprina, ką jaučiu.

– D. Grinys: Ne pirmą kartą dirbu su autobiografine medžiaga karo tema. Pasiruošimo vienam spektakliui metu teko bendrauti su Afganistano karo veteranais ir istorijas, kurias pasakojome scenoje, išgirsti iš jų dalyvių lūpų. Istorijų tikrumas suteikia daug papildomo svorio.

 

Režisierius pasakojo, kad pirmą kartą susitikęs su aktoriais prašė eliminuoti karo temą, iškart po to tai pasidarė nebeįmanoma. Kaip esamo karo fone atrodo šis kūrinys, ir apverčiant, kuo žvilgsnį į karą papildo šis kūrinys?

– D. Grinys: Kūrinys suteikia galimybę pajusti ar bent jau apmąstyti, kiek gali pakelti, sutalpinti savyje žmogus karo, kuris vyksta visai šalia, akivaizdoje, pamatyti ribas, kurios išnyksta, vertybes, kurios kinta, visą negailestingos tikrovės siaubą. Šis romanas – liudijimas apie tai, kas vyko prieš dešimtis metų ir tai, kas dabar vyksta mūsų pasaulyje. Jis neleidžia atbukti jautrumui ir susitaikyti su esama padėtimi.

 

Kuo ypatingas J. Brazio režisūrinis metodas, kas, iš jūsų patirties, būdinga šiam režisieriui?

– S. Ambrozaitis: Genialumas slypi paprastume, dažnai repeticijos metu žaviuosi jo pasiūlytu sprendimu ar prisitaikymu, tai iš pažiūros gali atrodyti labai paprasti ar net nesusiję su veiksmu scenoje dalykai, bet galiausiai supranti, kad viskas susidėlioja lyg dėlionė. Jokūbas yra šachmatininkas ir realybėje, ir teatre – jis moka puikiai atskleisti aktoriaus stipriausias savybes. Tikiu juo ir pasitikiu.

– D. Grinys: Jis kapstosi ten, kur yra teatro esmė – žmoguje, aktoriuje. Nenoriu kūrybos su Jokūbu sprausti į kokio nors metodo rėmus. Kiekviename savo spektaklyje jis mane priverčia ištraukti iš savęs tai, ko nežinojau ar pamiršau esant. Jis užkrečia tikėjimu, noru kurti ir atrasti naują, neišmintą kelią.

 

Laiko iki premjeros labai nedaug – kam daugiausiai skiriate dėmesio, dėl ko daugiausiai nerimaujate?

– S. Ambrozaitis: Laiko tikrai mažai, visą jį leidžiame kurdami, repetuodami, tobulindami scenas. Visada taip, tik šįkart įjungta aukščiausia pavara, labai didelis tempas ir krūvis.

– D. Grinys: Nėra laiko nerimauti, visos mintys ir energija sutelktos į kūrybą.

 

Spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera vasario 10, 11, 12, 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Vasario 11 d., iškart po spektaklio, teatro II a. fojė taip pat vyks spektaklio kūrėjų susitikimas su žiūrovais.

Spektaklio režisierius Jokūbas Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus. Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.

Reklama Ikona, uždaryti