Klaipėda 5°C
„Tarp žemės ir dangaus“, – operos sopranas Aistė Pilibavičiūtė cituoja savo heroję Neringą iš dabar repetuojamos naujos operos-triptiko „Neringa“, kurios premjera jau rugpjūčio 14-ąją Juodkrantėje. Lietuvoje ir svetur studijavusi, ne viename dainavimo konkurse prizus pelniusi, svarbius vaidmenis operose kūrusi solistė niekada nesustoja ieškoti: profesijos niuansų, santykio su personažu ir savimi pačia. Gal dėl to jos kuriami vaidmenys tokie įdomūs ir įsimenami?..
Kur Jus „pagavo“ siūlymas dainuoti naujoje trijų kompozitorių Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Loretos Narvilaitės ir Algirdo Martinaičio operoje „Neringa“?
Atsimenu, birželį tarp „Bohemos“ repeticijų nuėjau pasivaikščioti į Bernardinų sodą, prisėdau ant suoliuko mokytis savo partijos, kai paskambino ansamblio „Musica humana“ vadovas ir operos „Neringa“ sumanytojas Robertas Beinaris: „Mums reikia Neringos. Ar tu sutiktum?“. Iškart klausiau, kokia muzika – gal net ne mano balsui užrašyta. Natas gavau tuomet, kai buvau paskendusi „Bohemoje“, paskui – suplanuotos atostogos su šeima. Į darbus įšokau liepos vidury ir supratau, kad veikti oi kaip yra ką! Ritmo, metro kaita ne taip paprastai įsimenama. Ji – ne lopšinė, ne „Du gaideliai“ ir net ne „Bohema“, kurią esam girdėję gal šimtą kartų. Medžiagos labai daug, nes mano herojė operoje – pagrindinė. Kolegos kraipė galvas: „Tau tai nepavydžiu“. Juokais dėkojau už palaikymą ir kibau mokytis. Viskas padaroma, o mokausi aš greitai. Dar studijuodama už aukštus mokslų įvertinimus gavau ir prezidentės, ir Švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimus. Išties mokiausi dešimtukais, nors į Muzikos ir teatro akademiją įstojau ne po Čiurlionio menų mokyklos – buvau tiesiog mergaitė, baigusi puikią Plungės muzikos mokyklą.
Artima man ši opera – ir libretas, ir herojės charakteris. Net per širdį eina nuo jos apmąstymų, pasakymų. Ji nuolat yra paieškose, kryžkelėse. Aš vidinėse kryžkelėse taip pat dažnai atsiduriu. Režisierius Vytautas Rumšas nori, kad tos Neringos dvejonės nebūtų tiek matyti išorėje, kiek atsispindėtų jos išgyvenimuose, jausmuose. Tai labai rezonuoja su manimi. Norėčiau, kad būtų dar daugiau laiko įsigilinti, įsijausti į personažą, nes man – kaip tikrai žemaitei per ilgą laiką viskas lėtai ateina, bet jau kai ateina... (juokiasi).
Nuo pat pradžių Neringa ieško, kas ji yra iš tiesų: „Tarp žemės ir dangaus esu“. Pirmoje ir antroje dalyse atsiskleidžia jos ryšys su motina – juk mums taip svarbu motinos ir tėvo patvirtinimas, kad einame teisingu keliu. Ji vis klausia: „Ar aš jau užaugau?“ Visai kaip mano trejų metų vaikas – Amanda vis kartoja: „Mamyte, aš jau didelė!“ „Taip, didelė – jau laiptais pati į penktą aukštą užlipi, tiek daug visko gali!“, – atsakau, nors išties ji dar tokia mažytė. Taip ir Neringai mama sako, kad rankelės ir kojelės jau didelės, bet širdelė dar maža. Ši vis pasakoja mamai, kad jau aukštesnė už bangą, nori pasiekti saulę – turi didelių ambicijų, jaučia savyje stiprybę, bet turi praeiti vaikystės – augimo laiką. Motina ją ragina padaryti didelį darbą, tada ir bus užaugusi. O kas būtų tas didelis darbas? Personažo tekstuose tiek gilių vietų apmąstymams.
Regis, legenda paremtas kūrinys turėtų būti paprastas ir plokščias, o jūs tiek visko jame radote!
Visko ten tikrai daug. O ir pati esu daugiau besikapstanti, jautrios sielos. Išgelbėjusi žvejus, Neringa vėl bėga pas mamą: „Dabar jau galiu vadintis milžine.“ Kai nebesulaukia mamos patvirtinimų, jog išties yra didelė, kreipiasi į gamtą – į Saulę, į šviesą. Slibinas nori ją nusitempti žemyn, šis personažas gali reikšti tamsą, užtat Neringa žada slibiną nugalėti. Ji – abejojanti, pyksta, jog kitiems nereikia įdėti tiek pastangų, kad užaugtų, o jai tą vis tenka įrodinėti. Aš – taip pat gyvenime labai abejojanti ir ieškanti.
Iš šalies žiūrint jums viskas klostėsi lengvai ir sklandžiai: kažkada Žemaičių Kalvarijoje, kur užaugote, su vargonininke pristatėte Mazarto jubiliejui skirtą programą, jus pastebėjo solistė ir dėstytoja Julija Stupnianek, paraginusi stoti į dainavimą. O po to – tiesus kelias aukštyn nuo Muzikos ir teatro akademijos, studijų ir stažuočių svetur, Valensjenos „Linksmojoje našlėje“, Miuzetės „Bohemoje“, Fraskitos „Karmen“, Mikaelos elektroninėje operos „e-Carmen“, kitų vaidmenų, tapimo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Metų operos viltimi…
Tai, ko pasiekiau, kainavo labai daug – tiek vidaus, tiek pastangų, darbo. Viskas tikrai nėra paprasta, kaip galbūt atrodo žmonėms, matantiems tik viršūnę, fasadą. Man nesiseka rasti ramybės, vis reikia kažkokių sukrėtimų, po kuriuos pati save vedžioju ir pasiekiu tą vietą, kur noriu būti. Mano Neringa sako: „Aš noriu rasti ramybę“. Bet mes abi jos tebeieškom. Taip nutinka turbūt kiekvienam augančiam, ieškančiam žmogui. Tie ieškojimai mane yra nuvedę ir pas astrologus, numerologus, skaitau ezoterinę literatūrą – traukia ta paslaptis, žinojimas, jog pasaulis nėra paprastas, jame yra kažkas daugiau nei mes. Taip ieškodama, besikapstydama pamažu atrandu save, bet naujų klausimų – taip pat. Beje, kažkada mokytojai mano mamai sakydavo, kad man reikėtų labiau atsipalaiduoti, nes esu pernelyg susirūpinusi. Matyt, kažkada tą mano, ieškančios, pusę pamatė, nors pati taip nesijausdavau – kartu buvau ir linksma, turėjau draugų.
Visus gautus vaidmenis taip narstote, tiek savęs ieškote, kaip kurdama savo Neringą?
Viskas priklauso nuo atlikėjo – gali tiesiog imti ir geriau ar blogiau padainuoti, o gali išgyventi. Kai mokausi vaidmens, visada pradedu nuo teksto. Užsienietiškus išsiverčiu, nes turiu žinoti žodį – apie ką viskas. Tik žinodama žodį, galiu kurti personažą. Senais laikais operos scenoje buvo svarbiausia – dainavimo mokykla, dabar žmonėms reikia ne tik vokalo – reikia režisūrinių sprendimų, asmeninės personažo interpretacijos. Ir tai, deja, kartais užgožia patį dainavimą.
Dainininko profesija labai sudėtinga ir prabangi. Jei išties nori kažko pasiekti, turi nuolat augti – keliauti, investuoti į gerus pedagogus, eiti į perklausas. Kartais iki svarbios partijos reikia augti dešimtmečius. Šį meną gramzdina tai, kad žmonės nustoja augti, prisitaiko prie publikos poreikių – jei pinigus moka ir už tiek, kiek jau turi, tad kam tobulėti, mokytis? Viską užvaldo komercija. Tai – normalu, elitinio meno masėms niekada nereikės, minios neis klausytis operos solisto. Nebent jį rodo per televiziją... Opera per savo istoriją išgyveno daug krizių, bet vis atsigaudavo. Neprapuls ir toliau.
Profesijoje mėgstate iššūkius, nestandartinius sprendimus. Kuris darbas buvo sudėtingiausias?
Labai svajojau apie Mimi vaidmenį „Bohemoje“, nepaprastai myliu Puccini muziką. Kadangi darbas tiek išlauktas, išsvajotas, jo net šiek tiek bijojau, įdėjau į jį labai daug. Bet gal didžiausias iššūkis buvo kitas. Anksčiau galvojau, kad negaliu vadintis dainininke, kol nepadainavau „bel canto“ stiliaus operos. Labai bijojau Džuljetos vaidmens Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. Po jos lyg akmuo nukrito. Tai buvo mano pirmas pagrindinis vaidmuo, kuomet svarbiausias dėmesys scenoje krypsta į mane, o aš esu mėgstanti daugiau pasislėpti.
Bet juk solistas siekia būti scenos centre! Iš čia ir Jūsų vidinės kovos?
Taip! Man ir patinka būti scenos centre, ir tuo pačiu noriu pabėgti. Mane nuo pat mažens visur statė į priekį. Ne tik dainavau, bet ir lankiau dramos būrelį Žemaičių Kalvarijoje. Pamenu, mokytojas davė pagrindinį vaidmenį su labai daug teksto. O aš paniškai to bijojau. Dainuoti tekstą galiu, bet sakyti prozą – atrodė, numirsiu. Tąsyk buvo gaila, gėda, verkiau, bet gauto vaidmens atsisakiau. Mane keistai paveikia, kai visi primena, kad esu pagrindinė, svarbiausia, kad nuo manęs priklauso spektaklio sėkmė. Ir be šito priminimo viską padarysiu kaip tik galima geriausiai (šypsosi). Tas pats ir su „Neringa“. Su heroje vidiniai dialogai jau įvykę. Dabar dirbame individualiai ir galutiniai štrichai susidėlios tada, kai visi susitiksime Juodkrantėje likus savaitei iki premjeros. Tuomet matysis spektaklio visuma. Čia svarbu jausti visą komandą, net matyti kostiumus – jie juk irgi daug duoda kuriant atmosferą.
Man labai įdomu, kaip šią operą sutiks vietiniai – juk ji apie juos! Kuršių nerija ypatinga, unikali vieta, pusiasalis, kuriame nieko nėra per daug – tiek, kiek reikia. Ne kiekvienam kraštui parašoma opera. Tai irgi rodo šio pusiasalio išskirtinumą.
Pačiai Kuršių nerija brangi, mėgiama vieta?
Ypatingo santykio su ja nesu sukūrusi. Mano tėveliai, nors ir gyvena Žemaitijoje, Kuršių nerijoje dar nėra viešėję. Gal premjera bus ta proga? Jau esu ten kelis kartus dainavusi. Sykį – per Naujuosius Nidos bažnyčioje. Pernai po koncerto su Čiurlionio kvartetu „Kuršių nerijos“ festivalyje ir susipažinome su Robertu Beinariu, pakvietusiu į „Neringą“.
Dukrytę Amandą į Juodkrantę šįsyk vešitės drauge?
Ne, paliksiu abu su vyru namuose. Amanda lanko darželį, kitu metu jos priežiūrą dalijamės su vyru, neturime auklės, mūsų tėvai – dirbantys. Kai dukrytės nebus šalia, ramiai galėsiu susitelkti tik darbui, atsiduoti tik Neringai, o paskui vėl grįšiu į gyvenimą. Taip sakau, nes kol dirbu, kol spektakliai, aš tarsi skraidau kažkur pakibusi, būnu lyg sapne. Tas pats buvo šią vasarą rodant „Bohemą“ Valdovų rūmų kieme. Pamenu, gal į trečią spektaklį atvažiavo tėtis ir jo buvimas mane taip gerai įžemino! Jis – mažakalbis žemaitis, šneka trumpai ir tik tai, ką reikia. Mane ir pakritikuoja, ir vertina, bet daugiau didžiuojasi (šypsosi). Pakako abiem ramiai pavalgyti, paskui jausti, kad jis – tarp žiūrovų. Tą vakarą sudainavau turbūt geriausiai iš visų. Tad, viena vertus, gerai, kai dirbant šalia nėra šeimos, tačiau pernelyg „pakibti“, panirti į vaidmenį taip pat nereikėtų.
Dukrytė matė jus scenoje, jai smagu, kai dainuojate?
Būna, paprašo lopšinės ar kažko, kas jai patinka, bet nenori, kad dainuočiau operines partijas. Mano pianistė sakė, jog vaikams atrodo, kad operos solistai verkia ar barasi. Matyt, tas garsas, vibrato panašiai jiems skamba.
Jūsų vyrui patinka tai, ką darote?
Labai. Jei ne jo absoliutus palaikymas, pasitikėjimas, negalėčiau dainuoti. Esu tokia, kuri siekia, kad visiems aplinkui viskas būtų gerai, noriu viskuo pasirūpinti, vyras mane nuramina, kad viską susiderinsime. Sunkiausia man – dukrytės ligos, nes aš susergu kartu su ja. Bet juk nė vienas vaikas neužauga nėkart nesirgęs. Sunku buvo ir psichologiškai atsiskirti nuo Amandos, kai ją paauginusi pradėjau dirbti. Ji labai prie manęs prisirišusi. Dukrai buvo septyni mėnesiai, kai turėjau pirmą koncertą. Pamažu prie atsiskyrimų pratinomės, bet tik pastarąjį pusmetį galiu ją ramiau palikti.
Laimė, kad vyras nėra toks pat meniškas, sugrąžina mane į tikrovę, o kai reikia – mielai išleidžia dirbti. Jau pasitikrinome per „Bohema“, kuomet jie dviese su Amanda išvažiavo pas mano tėvus. Pabus be manęs ir dabar, kol ruošiuosi „Neringai“. Vyras vis kartoja, kad tik nemėginčiau savo profesija sudvejoti.
O sudvejojate?
Būna visko, tas nestabilumas ima slėgti. Juk šioje srityje nieko nėra pastovaus, pradedant tavo balsu. Čia tavęs reikia, esi, čia – jau niekam nereikalingas. Mano santykiai su dainavimu apskritai, sakyčiau, neišspręsti. Taip – tai galima vadinti „santykiais“. Būdavo, dar vaikystėje pajuntu, jog nebegaliu dainuoti. Metu, patyliu vienus metus, kitus, o tada – viskas, išprotėsiu, jei nedainuosiu. Taip buvo du ar tris kartus. Pabūnu ramiai ir vėl grįžtu į tą chaosą. Ieškau ramybės, bet nežinau, ar ramiai gyvendama ilgai būčiau laiminga. Tad vis jaučiuosi kažkokioje stotelėje, užklupta visokių klausimų. Norų kažką kita išbandyti, išmokti turiu tiek, kad gyvenimo nepakaktų. Pradžiai, manau, imsiuosi senos svajonės išmokti vokiečių ir italų kalbas. Labai noriu keliauti, pamatyti daugiau pasaulio, perskaityti daug daug knygų (šypsosi).
Kaip prieš spektaklius kovojate su stresu, susikaupiate?
Juk dėl ko jaudiniesi prieš spektaklį? Kai kažko nemoki, bijai suklysti. Bet, jei įdedi daug darbo prieš tai, pasiruoši, belieka pasitikėti savimi, savo kūnu. O raminuosi mintimis, filosofiniais apmąstymais, padeda, jei pabūnu viena, kartais – pamedituoju, pasimeldžiu. Nesu religinga, bet – tikiu. Kalbant apie kūno rengimą scenai, sportuoju tik priešokiais. Sportas man nepatinka, bet labai mėgstu baseiną. Visada patiko šokti. Dar vaikystėje rinkausi tarp šokio ir dainavimo, tiesiog šokti buvo labai brangu. Nuo rudens norėčiau susirasti studiją, kur dienomis galėčiau eiti šokti – būtų tobulas sporto ir malonumo derinys. O kol vasara, tobulas sportas mūsų šeimai – dviračiai.
Dėl balso daug dirbate?
Balsas – pagrindinis mūsų įrankis. Per karantiną dirbau daugiau nei bet kada. Jei ne tai, Mimi nebūčiau padainavusi. Neturiu oficialaus pedagogo, bet dirbti su kažkuo reikia. Mūsų profesijoje vienas nesi karys, pats vienas tiek neatrasi, kiek gali padaryti su žmogumi iš šalies. Laimė, turiu gerą intuiciją, tačiau siekiant rezultatų, norint tobulėti to nepakanka. Be to, kad dirbant būtini kiti profesionalai – pedagogai, mums būtina ir publika. Užtat šis karantinas daug kam uždarė ir kelius, ir galvas. Juk kiek atlikėjų laikinai pakeitė arba metė profesiją – užsiėmė valymo darbais, plovė mašinas ir panašiai. Beje, man labai patinka vairuoti, per karantiną liūdnai juokavau: gal kam reikia taksistės? Kol buvo uždarytos salės, bandžiau susitelkti į kitokią kūrybą – mezgiau, pasiuvau lėlytę. Dabar vasara perpildyta darbų, bet rudens labai bijome. Tikiuosi, gyvenimas nebesustos.
Operos-triptiko NERINGA premjera (Jūra, Kopos, Pušys) – rugpjūčio 14 dieną 20.30 val. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje. Atlikėjai: festivalio „Kuršių nerija“ orkestras „Musica humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“, solistai: Aistė Pilibavičiūtė, Ramūnas Urbietis, Ieva Prudnikovaitė, Egidijus Dauskurdis, Kristina Zmailaitė, Romanas Kudriašovas. Dirigentas – Robertas Beinaris, režisierius – Vytautas Rumšas.
