Klaipėdoje personalinė Mindaugo Pupelio tapybos paroda „Kolektyvinė vienatvė“

Klaipėdoje personalinė Mindaugo Pupelio tapybos paroda „Kolektyvinė vienatvė“
AA

Mindaugas Pupelis – jaunosios kartos tapytojas, gimęs 1995 m., Klaipėdoje. 2014-2018 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo Monumentaliąją dailę (Freską-mozaiką), o 2019-2021 m. įgijo Įvietinto meno (Freska-mozaika) magistro laipsnį.

Dailininko polinkis į monumentalųjį meną užsimezgė dar jaunystėje, kuomet vaikinas pradėjo užsiimti grafičiais. Pastarieji buvo tarsi pirmoji neformali meno mokykla, kurioje būsimasis dailininkas, susipažino su kompozicija ir spalvomis.

Glaudus ryšys su gatvės menu išliko iki šiol. Šiandieninėje savo kūryboje dailininkas susieja dvi, iš pirmo žvilgsnio, kontrastingas meno rūšis – molbertinę tapybą bei sienų meną. Mindaugas neapsiriboja viena technika, priešingai, pasitelkia tiek tradicines tapybos (aliejus, akrilas), tiek gatvės meno (purškiami dažai, markeriai) priemones. Tokiu būdu paveikslai tampa išraiškingi ir daugiasluoksniai – juose mainosi monumentalios figūratyvinės kompozicijos, dideli vienspalviai plotai, ryškūs kontūrai, kontrastingas koloritas bei grafikos elementai.

Idėjine prasme Mindaugo kūryba yra lyg kasdienybės dienoraštis, fiksuojantis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, tačiau pačiam menininkui brangius buities elementus. Anot autoriaus, idėjos kūriniams atsiranda stebint aplinką, žmones bei save patį. Paveiksluose aptiksime gausybę šiuolaikinės visuomenės personažų, kuriems visiems būdingas egzistencinės melancholijos dvelksmas.

Paveiksluose veikiantys veikėjai tarsi išgyvena vidinį konfliktą – tarp to, kokie yra, ir to, kokie nori pasirodyti aplinkiniams. Pastarajam dvasiniam prieštaravimui perteikti, dailininkas pasitelkia zoomorfinius motyvus, kurie tampa aliuzijomis į socialines kaukes. Tuo tarpu, vaizduojami siužetai yra lyg surežisuotos mizanscenos, kuriose veikėjai bando įvairiais būdais (vartodami alkoholį, sėdėdami bare, bendraudami) pabėgti nuo vienatvės.

Ne mažiau įdomūs Mindaugo kuriamų paveikslų pavadinimai – literatūriški, asociatyvūs ir neretai šmaikštūs. Tai lyg lakoniški pasakojimai, atskleidžiantys subjektyvias dailininko būsenas – vienatvės jausmą, kasdienybės monotoniją, melancholiją ar emocinį nuovargį.

Ikona, uždaryti