Baleto artistė Daria Verovka: „Dabar aš noriu tik vieno...“

Baleto artistė Daria Verovka: „Dabar aš noriu tik vieno...“
AA

„Mes, baleto artistai, žiūrovams atiduodame viską, ką turime, ir už tai mokame brangiai. Šokėjas – tarsi indas, kurį reikia nuolat papildyti, kad būtų kuo dalintis. Buvo planų. Buvo daug svajonių... Tai buvo iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, iki karo. Dabar aš noriu tik vieno: kad karas baigtųsi Ukrainos pergale ir kaip galima greičiau. Tegyvuoja Ukraina!“ – pasakoja trejus metus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupėje šokanti ukrainietė Daria Verovka.  

Drauge su kolegomis baleto artistė džiaugiasi aukščiausiu uostamiesčio teatro menininkų įvertinimu: KVMT baleto trupė šiemet tituluota geriausia metų teatro meno kūrybine komanda Klaipėdoje ir apdovanota „Padėkos kauke“ už vienaveiksmių šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater“ / „Šventasis pavasaris“ (2021). Spektaklyje „Šventasis pavasaris“ D. Verovka atlieka pagrindinės solistės vaidmenį.

Save išreikšti šokiu sudėtinga?

Šokis – universali kūno kalba, kuri suprantama visiems žemės gyventojams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Save išreikšti šokiu sunku, tačiau tai, ką mes darome, užgniaužia kvapą ne tik publikai, bet ir patiems šokėjams. Jei baleto artistas gali perteikti personažo charakterį vien choreografija, be aktorinės technikos – tai brangakmenis. Baleto artisto profesija sudėtinga, nes čia nėra lengvų dalykų, bet mes ją labai mylime.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Buvau maža, energija trykštanti mergaitė. Tokia guvi, kad visi aplink „ant ausų stovėdavo“ (juokiasi). Mano tėvai nusprendė mano energiją nukreipti į šokius ir nuvedė mane į kolektyvą „Šokių pasaulis“, veikusį mano bendrojo lavinimo mokykloje. Esu nepaprastai laiminga, kad į jį pakliuvau! Iki šiol draugauju su savo grupės mergaitėmis, myliu kiekvieną iš mūsų septintuko. Čia sutiktos pedagogės Tatjana Kapacina ir Olga Zacepina ne tik mokė mus šokti, bet ir įdiegė grožio supratimą, mokė kantrybės ir kitų puikių dalykų, kurie formavo mane kaip asmenybę. 

Baigusi aštuonias bendrojo lavinimo klases, rinkausi tarp teatro mokyklos arba Serge'o Lifario choreografijos koledžo. Per stojamuosius mane pamatė Serge'o Lifario choreografijos koledžo liaudies choreografijos katedros vadovas Aleksandras Nesterovas ir pakvietė studijuoti jo vadovaujamoje katedroje. Pasitarusi su tėvais sutikau, kad taip bus geriausia, nes pamaniau, kad šis pasirinkimas man atneš sėkmę.

Kas sudėtingiausia profesionalaus šokėjo kelyje?

Rinkdamasis šią profesiją turi suprasti, kad turi šį tą dėl jos paaukoti – savo sveikatą, laisvalaikį, asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad šokėjai gyvena atsiskyrę lyg vienuoliai kalnuose. Bet tenka susitaikyti, kad jei tądien tau spektaklis, negali švęsti nei mamos, nei geriausio draugo gimtadienių, praleisti šeimos šventes... Arba po vakarykštės repeticijos ryte skauda visą kūną, tačiau vėl ruošiesi į kitą repeticiją ir šoki užgniauždamas skausmą. Gali pasitaikyti, kad tave kviečia į romantišką pasimatymą su pasivaikščiojimu po naktinį miestą, tačiau tu negali eiti, nes ryte suplanuota generalinė repeticija su orkestru. Tad eini namo miegoti, o draugai šauniai leidžia savaitgalį ir nesupranta, kad tau laisvadienis pirmadieniais (juokiasi). Supranti, jog negali nesitreniruoti ilgiau nei tas vienintelis pirmadienis, antraip negalėsi būti geros formos, o tai reiškia, kad tu repetuoji, šoki, treniruojiesi ir savaitgaliais. Žinoma, negali priaugti svorio, nes choreografija – pirmiausia estetika, grožis. Jei sustambėsi, neatrodysi estetiškai, o svarbiausia – gali traumuoti savo šokio partnerį. To negali sau leisti. Taigi, lieka tik disciplina.

Ir aš pati bijau patirti traumą, galinčią sukliudyti šokti, įgyvendinti savo svajones, atskleisti savo potencialą.

Nesutinku su dažnai girdima fraze, kad šokėjoms karjerą gadina vaikai. Mano manymu, susilaukti vaiko – planuotas dviejų žmonių sprendimas. Jei pora nusprendė, kad nori vaikų, vadinasi jiems tai svarbu. Baleto pasaulyje gausu pavyzdžių, kai balerinos susilaukia vieno, dviejų ar net trijų vaikų, o paskui greitai grįžta į reikiamą fizinę formą bei išlieka ne tik garsiausių pasaulio scenų prima balerinos, bet ir tampa nuostabiomis mamomis savo vaikams.

Balerinos gražios ne tik išore, bet ir vidumi. Kuo domitės laisvalaikiu?

Smagu girdėti, kad balerinos vertinamos ne tik už gražią išorę. Pokalbiuose dažnai išgirstu: „oi, šokiai – tai ne profesija“. Nejaugi? Ar žmonės žino, kad studijuodami koledže, mes ne tik šokame, bet ir mokomės prancūzų kalbos, nes šios kalbos pagrindu sukurta visa klasikinio šokio terminija, taip pat baleto, teatro, muzikos, kostiumo istorijos, studijuojame muziką ir jos istoriją, kultūrologiją, scenografiją, pedagogiką, etnografiją ir kitus sudėtingus dalykus – taigi ne tik tai, kas susiję su judesių tobulinimu.

Gal žmonėms atrodo, kad lengva tiksliai įsiminti dvi valandas trunkančio baleto šokio žingsnelius ir juos atlikti idealiai, muzikaliai, išraiškingai? Gaila, kad žmonių įsivaizdavimas, jog šokėjai tik gražūs neišmanėliai, pagrįstas retais, bet tikrais pavyzdžiais (juokiasi). Taip būna, bet labai retai.

Mes, baleto artistai, žiūrovams atiduodame viską, ką turime ir už tai mokame brangiai. Šokėjas tarsi indas, kurį reikia nuolat papildyti, kad būtų kuo dalintis. Knygos, filmai, baletai – iš to mes semiamės įkvėpimo ir pildomės naujų kūrybinių idėjų.

Svajonės, planai?

Buvo planai. Buvo daug svajonių. ... Tai buvo iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, iki karo. Dabar aš noriu tik vieno: kad karas baigtųsi Ukrainos pergale ir kaip galima greičiau. Tegyvuoja Ukraina!

Baleto trupei gavus „Padėkos kaukės“ apdovanojimą, šiuo sunkiu metu gal bent trumpam pajutote laimės žybsnį?

Esu labai dėkinga ir laiminga, kad būtent KVMT baleto trupė buvo pastebėta ir įvertinta. Man, kaip šios trupės narei, tai didžiulė garbė. Dėkoju visiems jį skyrusiems! Kuriant vienaveiksmius baleto spektaklius elinge buvo atliktas didžiulis darbas, sutelktos maksimalios ne tik baleto artistų, bet ir viso teatro darbuotojų pajėgos.

Žinoma, man sunku džiaugtis žinant, kas šiuo metu vyksta mano gimtoje Ukrainoje. Dabar dažnai pasitaiko, kad nudžiungu, o paskui save kaltinu už tokias emocijas... Gal kažkas sakys, kad nedera savęs kaltinti... Bet taip dabar jaučiasi kone kiekvienas Ukrainoje nesantis ukrainietis, mano kolegos baleto trupėje. Mes būsime laimingi tik tada, kai Ukraina laimės šį beprasmį karą ir įsivyraus taika. Iki tol net matydami besišypsančius ukrainiečius žinokite, kad tai tik viršelis. Mūsų sielos verkia...

Palaikome... Jūsų atliktas pagrindinis vaidmuo šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ buvo sudėtingas ne tik gilia jausmine gama, bet ir reikalavo atsargumo, mat teko šokti vandeniu užlietoje scenoje?

Myliu šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“, o ypač man patikėtą solistės partiją. Esu labai dėkinga choreografo Edwardo Clugo asistentui Gajui Žmavcui, kuris pirmasis mane pastebėjo ir leido tapti viena iš solisčių, ruošusių pagrindinę partiją šiam šokio spektakliui. Dirbdamas su visomis kandidatėmis jis ilgą laiką nesakė, nekomentavo kaip šį šokį šokdavo solistės statant spektaklį kitose šalyse. G. Žmavcas mums suteikė visišką laisvę bei galimybę E. Clugo sukurtoje choreografijoje atrasti save, pateikti savo viziją. Tai buvo nepaprasta! Pamenu, kaip mes visos paeiliui šokome solo: keturios baleto artistės – keturi skirtingi to paties šokio, tos pačios choreografijos perteikimai. Argi tai ne tikrojo gyvenimo magija? Žiūrovus kviečiu kaskart ateiti ir vis naujai pamatyti šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“.

Mums, artistams, patinka sudėtingos sceninės užduotys. Juk išeidamas iš savo komforto zonos augi kaip profesionalas. Tad šokti šiame spektaklyje man buvo labai naudinga. Man niekas nesakė, kaip turiu jaustis vienoje ar kitoje scenoje, kas ir kaip vyko siužete. Choreografija tarsi pati nešė žinutę, o su kiekviena repeticija pati atrasdavau naujų potėpių: žvilgsnis, kūno padėtis, kvėpavimas – visa tai nuolat pildė mano herojės portretą.

Šokti vandens užpiltoje scenoje, kai slidu? Ar bijojau? Visa baleto trupė pradžioje to labai bijojo, bet išmoko kaip teisingai elgtis. Lyg maži vaikai džiaugėmės pirmomis repeticijomis vandenyje. Būdamas scenoje tiesiog negalvoji apie pavojus. Tiesiog gyveni ir kaip tikrame gyvenime tikiesi paties geriausio, maksimaliai stengdamasis padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso.

Šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ sublizgėjo Jūsų išskirtinumas – ilga nuosavų plaukų kasa. Retai kas tokią turi. Ar sudėtinga ją prižiūrėti? O jei koks choreografas pareikalautų dėl vaidmens nusikirpti trumpai?

Kai buvau maža, mane ir kirpdavo labai trumpai (juokiasi). Buvau panaši į mažą berniuką. Kai pradėjau lankyti pirmą klasę, tėvų prašiau, kad nebekirptų – noriu ilgų plaukų. Ilgai jų nekirpau, plaukai buvo pasiekę kelius, tad tai, ką matote dabar, nėra maksimumas. Būdama aštuntokė plaukus ėmiau trumpinti iki juosmens. Nieko sudėtingo juos prižiūrėti, net nepastebiu. Gal dėl to, kad kone visą sąmoningą gyvenimą vaikštau su kasa.

Jei koks nors choreografas paprašytų dėl vaidmens nusikirpti plaukus, paklausčiau, kodėl negaliu užsidėti peruko (juokiasi). Jei tas klausimas iškiltų labai aštriai, virstų ultimatumu – negausiu vaidmens, jei nenusikirpsiu plaukų, – tada gal sutikčiau jų atsisakyti... Antra priežastis ta, kad kaip baleto artistė aš mėgstu iššūkius, kai tik galiu, išeinu iš savo komforto zonos. Juk jei aš nesutiksiu nusikirpti plaukų, tai padarys kita artistė...

Šiuo metu Jūsų mintys turbūt ne tik Klaipėdoje, bet ir Ukrainoje?

Kiekviena nauja diena dabar prasideda nuo pasikeitusios rutinos: nepakylu iš lovos, kol nepasilabinu su tėvais ir seserimi, neperskaitau jų žinučių telefone. Ir mano diena baigiasi panašiu ritualu – vieni kitiems trumposiomis žinutėmis palinkime „ramios nakties“. Pastaroji frazė man šiuo metu reiškia žymiai daugiau. Socialiniuose tinkluose su Ukrainoje likusiais šeimos nariais esame susikūrę pokalbių svetainę, kurioje nuolat susirašinėjame, kartojame, kad vienas kitą mylime ir laukiame susitikimo...

Mano vyresnė sesuo Anna, mama Tamara ir tėvas Aleksandras – Kyjive, močiutė išvyko pas seserį į Vinicą, nes ten ramiau. Mama neišvyksta iš Kyjivo, nes palaiko mano tėtį, sesuo dėl savo vyro. Dauguma mamos giminaičių liko Odesoje. Situacija sudėtinga. Man net sunku kalbėtis telefonu su artimaisiais, nes visada apsiašaroju vien jau dėl to, kad jie – ten, o aš – čia... Aš jais visais didžiuojuosi. Jie stengiasi išlikti pozityvūs, padėti savanoriams, kariškiams ir... šypsotis. Aš taip norėčiau apkabinti savo artimuosius... Man labai dėl jų baisu, kaip ir dėl visos Ukrainos. Ta neteisybė mane drasko iš vidaus, bet aš tikiu, kad Ukraina nugalės. Tai tik laiko klausimas!

Nesmagu tarsi atsiskaitinėti, ką aš darau vardan savo šalies Ukrainos. Esu tikra, kad kiekvienas ukrainietis, kad ir būdamas toli, daro viską, kas įmanoma, kas jo jėgoms: nuo tikros ir teisingos informacijos platinimo socialiniuose tinkluose iki pinigų aukojimo Ukrainos gynėjams ar ukrainiečiams pabėgėliams. Ar aš tai darau? Žinoma. Ar to pakanka? Nežinau. Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną.

Kaip kūrybinis kelias Jus atvedė į Klaipėdą?

KVMT dirbu jau trejus metus. Kaip greitai ir nepastebimai prabėgo laikas. Net nesitiki, kad tiek visko galėjo nutikti per tokį trumpą laiką...

Į Klaipėdą atvykau svajodama tobulėti kaip šiuolaikinės choreografijos atlikėja, nes Serge'o Lifario choreografijos koledže Kyjive baigiau liaudies choreografijos skyrių ir priėmiau tokį iššūkį. Darbas KVMT man nuo pat pradžių buvo iššūkis sau. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau rizikuoti, ir man pavyko.

KVMT baleto trupėje mane supa nuostabūs žmonės. Gaila, kad kasmet kažkas išvažiuoja, nes aš greitai prisirišu prie žmonių. Bet toks gyvenimas.

Mano manymu, teatro vadovams iki naujojo pastato atidarymo pavyks suformuoti puikų spektaklių repertuarą. Kokie choreografai čia stato spektaklius ir kokie dar planuoja atvažiuoti – tiesiog sunku išreikšti žodžiais! Čia dirbančiais choreografais gali pasigirti ne kiekvienas Europos teatras, o studijuodama Serge'o Lifario choreografijos koledže apie bendradarbiavimą su jais galėjau tik pasvajoti. Žinoma, kaip ir visiems, kažką aš labiau mėgstu šokti, kažką mažiau. Ir tai normalu.

Neseniai tapote šokio spektaklio „Faustas“ pagrindine heroje Margarita. Neeilinė patirtis?

Kiekvienas baleto artistas turi savo sceninį tipažą. Vienam lengviau atskleisti dramatiškus herojų išgyvenimus, kitam komiškus. Retai kuriam kūrėjui vienodai gerai sekasi įkūnyti abu tipažus. Aš stengiuosi gerai įkūnyti abu ir tai darysiu visą savo baleto artistės karjerą.

Įsigilinti į personažą – mėgstamiausia mano darbo dalis. Choreografas Robertas Bondara šokio spektaklyje „Faustas“ puikiai atskleidė visus veikėjus, o ypač Margaritą. Choreografija, mizanscenos – viskas gerai apgalvota iki menkiausių detalių. Mėgstu tą smulkmeniškumą. Spektaklio metu įvyksta visa Margaritos asmenybės metamorfozė, kurią labai įdomu perteikti publikai. Juk spektaklio pradžioje Margarita nekalta mergaitė, o finale – išprotėjusi mergina, nužudžiusi savo kūdikį. Žinoma, nežinau, ką reiškia toks baisus poelgis, kurio pasekmes tenka išgyventi herojei, bet man ir nereikia to žinoti. Aš, kaip baleto artistė, savo viduje turiu rasti stiprybės, interpretuoti ir stengtis patikėti savimi, kad tai tikrai įvyko. Galiausiai tuo įtikinti žiūrovą.

Dramatiška ir Jūsų vaizduojamos Marinos iš šokio spektaklio „Graikas Zorba“ istorija.

Marina – pirmas man KVMT patikėtas pagrindinis vaidmuo. Pamenu, labai jaudinausi. Juk „Graikas Zorba“ – ne šiuolaikinis baletas. Šokdama šiame spektaklyje turėjau įdėmiai sekti ar taisyklingai atlieku klasikinio baleto judesius, o tai man pati sunkiausia užduotis (juokiasi). Jei netikite, paklauskite baleto trupės meno vadovės Jelenos Lebedevos. Ji man labai padėjo paruošti šią partiją, kaip, beje, ir Margaritą iš „Fausto“.

O kaip Liucė šokio spektaklyje „Altorių šešėly“?

Liucė – sudėtingas personažas, kaip ir anksčiau minėtos, nelaimingai mylėjusios spektaklių herojės. Liucė, kaip ir Margarita, spektaklyje išgyvena merginos virsmą moterimi. Tai emociškai labai sudėtinga šokio partija. Finale visada verkiu, o po spektaklio tarsi jaučiu tuštumą arba tai, kad atidaviau viską, ką turėjau. Jei žiūrovai mano, kad atlikėjams lengva persikūnyti ir vėl grįžti į save, noriu paprieštarauti. Atlikėjai už išgyvenimus scenoje moka iš savo jausmų, sielos rezervų.

Kaip naujokai įsilieja į teatro repertuarą?

Žiūrėdami vaizdo įrašus mokomės vaidmens „teksto“ arba judesių. Tada su mumis dirba repetitorius. Tokiu būdu „šlifuojami“ jau išmokti judesiai. Tobulėjimas niekada nesibaigia: net kai vaidmuo gerai žinomas, po spektaklio dažnai pergalvoji, ar viskas pavyko gerai. Dažnai peržiūriu vaizdo medžiagą: domiuosi kaip šoko kitos sudėtys, kaip šokau aš, ieškau, kur galėčiau kažką pakeisti, kad būtų dar geriau, kur turėčiau kitaip reaguoti, kad dar labiau įsiliečiau į spektaklio siužetinę liniją ne tik šokiu, bet ir veido mimika.

Kokia Jūs sesuo šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“?

Šokti Eglės sesę man labai patinka. Lengva, nerūpestinga mergina. Labai šviesus vaidmuo.

Ikona, uždaryti