Klaipėda 4.8°C
12 valandų, 40 minučių – tiek truko pirmojo, po devynių metų sugrįžusio traukinio reiso Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva kelionė. Valandą ilgiau nei buvo planuota. Didžiulio susidomėjimo šis traukinys sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos pusėje, kai kuriose stotelėse keleivių buvo tiek daug, kad jie tiesiog netilpo į vagonus ir keliavo atsistoję. Įspūdžiais iš pirmojo reiso dalijasi DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas.
Kai prieš dvi savaites keleivių vežimo bendrovė „LTG Link“ paskelbė, kad nuo gruodžio 11 dienos Lietuva ir vėl turės reguliarų susisiekimą geležinkeliu su Lenkija – šalyje kilo neregėtas ažiotažas. Skaitomumu ir peržiūromis gerokai pralenkęs kiek senesnę naujieną, kad turėsim tiesioginius, bet laikinus (užsakomuosius) skrydžius iš Vilniaus į Zanzibarą. „Ot pamanyk, skraidina čia kažkas į Zanzibarą, kažkur ten Afrikoje“, – tikriausiai galvojo liaudis. Tiesiogiai ar netiesiogiai – koks skirtumas, per toli. Per daug egzotiška. Štai traukinys Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva – kur kas didesnis įvykis, ir mūsų keliautojams artimesnis sielai, nes jie be proto myli Lenkijos miestus. Ir visai nesvarbu, kad reisas ne visai tiesioginis, su persėdimu. Koks skirtumas – lietuviai nori keliauti į Lenkiją traukiniais. Šauktukas!
Įdomiausia, kad mūsų keliauti traukiniais ištroškusios visuomenės neišgąsdino net ir ilgos valandos, numatytos šiam reisui. Iki Varšuvos traukiniu dardėti reikia 9 valandas, o iki Krokuvos – beveik 12 valandų. Kol kas Lietuva užsimerkia prieš visus, gana ryškius tokios jungties minusus, ir labai optimistiškai perka bilietus. „LTG Link“ atstovai paskelbė, kad kai kuriomis datomis, pavyzdžiui gruodžio 16, 26, 27 dienomis – vietų jau nebėra. Kitomis šio mėnesio dienomis jos irgi sparčiai tirpsta.
Pasiruošimas kelionei
Lapkričio 25 dieną, praėjus penkioms valandoms po oficialaus geležinkelininkų pranešimo apie traukinius į Lenkiją, nusprendžiau nusipirkti bilietus į patį pirmąjį šio maršruto reisą. Ir vos nepavėlavau. Traukinys, tiksliau tas vienas, suplanuotas vagonas iš Vilniaus geležinkelio stoties, buvo beveik šimtu procentų užpildytas. Man pavyko įsigyti dvi paskutines vietas iki Varšuvos centrinės stoties, bet tos vietos – prie pat tualeto durų. Ne pačios geriausios, bet ką padarysi – pavyko. Istorinis įvykis juk, nuo 2013 metų tokių kelionių traukiniais neturėjome.
Perkant bilietus nustebino du dalykai – visų pirma tai kaina. 25 eurai žmogui į vieną pusę – ar gali taip būti? Gal įvyko kažkokia klaida, gal čia speciali akcija pirmam reisui? Ne, pasitikslinu, tikrai – tai oficiali kaina. Įdomu tai, kad nuo Vilniaus iki Klaipėdos (dvigubai arčiau) važiuoti traukiniu kainuoja beveik tiek pat – 22,50 Eur žmogui į vieną pusę, o jeigu pirma klase – tai net ir brangiau – 32,10 Eur. Traukiniuose į Lenkiją bent jau kol kas pirmos klasės vietų nėra, visi norintys – važiuos paprastai – ekonomine klase. Kitas nustebinęs dalykas – tai, kad perkant bilietus „LTG Link“ sistemoje nebereikia nurodyti keleivių vardų ir pavardžių. Anksčiau, net keliaujant po Lietuvą sistema prašydavo įrašyti, kokiam žmogui bilietas skirtas, dabar to reikalavimo neliko. Tai geras dalykas – bilietai nepririšti prie asmens, vadinasi gali juos kam tik nori perduoti, jeigu pavyzdžiui, susirgai, ar pasikeitė planai ir pats nebegali keliauti. Skirtingai nei aviacijoje, kur lėktuvų bilietai visada būna priskirti konkrečiam asmeniui, o norint pakeisti vardą pavardę dauguma avialinijų ima papildomą mokestį, kartais net ir labai didelį.
Savo nusipirktus bilietus per kelias sekundes gavau elektroniniu paštu, kartu su jais atėjo išsamus traukinio maršrutas, kuris mane kiek išgąsdino, nes labai ilgas, ir nurodymai, kaip naudotis bilietais (dažniausiai tokių taisyklių net neskaitau, nes atrodo ir taip viskas aišku, bet reikia skaityti). Tai svarbu, į tai turėtų atkreipti dėmesį visi keleiviai, laiške rašoma, kad keliaujant Lietuvos teritorijoje užtenka tuos bilietus parodyti telefono ar kito įrenginio ekrane (supraskite – turime išmanią sistemą). O štai iškeliavus už Lietuvos, šiuo atveju į Lenkiją – ten jau kitos taisyklės – reikia turėti tuos bilietus atsispausdinus ant balto, A4 formato lapo (supraskite – sistema ne tokia išmani kaip Lietuvoje).
Įdomus ir kitas perspėjimas dėl maisto ir gėrimų. Su bilietais atsiųstame dokumente rašoma, kad „užkandžių, maisto ir gėrimų bus galima įsigyti visoje Lietuvos teritorijoje. Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje maisto įsigyti bus galima tik gana neilgoje atkarpoje Šepetovas-Varšuva, likus dviem valandoms iki pasiekiant centrinę Varšuvos stotį“. Nei prieš tai, nei po to – važiuojant nuo Varšuvos iki Krokuvos – jokio maisto ir gėrimų. Įdomu ir keista, bet juk pirkau pigų bilietą – tenka su viskuo sutikti ir laukti savo kelionės
Žinote, kas labiausiai neramino prieš kelionę? Visoje „LTG Link“ viešai skelbtoje informacijoje buvo rašoma, kad „šiuo tarptautiniu maršrutu bus galima vežtis asmeninį rankinį bagažą“. Man užkliuvo tas žodis „rankinį“ – ką jis reiškia geležinkelių pasaulyje? Ar tą patį, ką ir aviacijoje? Bet juk negali taip būti – juk traukinių privalumas yra bagažas, kurio niekas nesveria, netikrina ir gali temptis tiek, kiek paneši. Bent jau taip būdavo anksčiau, o kaip yra dabar? Nusprendžiau, kad niekas kitas nepatikrins – tikrinsiu aš pats ir būtinai keliausiu su dideliu lagaminu, tokiu, kokio į lėktuvo saloną tikrai neįsineštum. Pagalvojau, jeigu traukinyje kas klaus, ar tai rankinis bagažas – sakysiu rankinis, va, juk rankomis panešu, o jokio svorio ir matmenų niekas, niekur man nenurodė. Tikiuosi suveiks, nes nenoriu tikėti, kad traukiniai uždraudė didelių matmenų bagažą. Juk daug kas į Varšuvą keliaus vien tam, kad pasiektų jų tarptautinį oro uostą, iš kurio visur pigu skraidyti. Vadinasi skris kažkur toli, ir tikrai bus tokių, kurie su savimi ims didelius lagaminus.
Kelionė Lietuvos teritorijoje
Gruodžio 11-ta, pirmojo traukinio Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva diena. Reisas iš Vilniaus geležinkelių stoties turėtų pajudėti 12 valandą 10 minučių. Jeigu važiuočiau į Kauną ar Klaipėdą, atvykčiau dešimt minučių prieš traukinio išvykimą, o kaip yra su tarptautiniais reisais? Juk mes lietuviai prie jų nelabai esame įpratę, ne tiek daug jų ir turime. Turėjome kažkada, bet dabar ne, tiesą sakant – šiuo metu tai vienintelis (traukiniai į Minską, Maskvą, Sankt Peterburgą – nevažiuoja dėl Europos sąjungos ir Lietuvos taikomų sankcijų Rusijai ir Baltarusijai).
Buvo įdomu, kokios procedūros vyksta Lietuvos geležinkelių stotyse išlydint tokį, tarptautinį reisą. Atsakymas – nėra jokių procedūrų. Viskas kaip ir keliaujant po Lietuvos teritoriją. Lipant į traukinį niekas netikrina nei dokumentų, nei bilietų. Įlipi pats, atsisėdi pats. Į tai keliautojai turėtų rimtai atkreipti dėmesį, nes į tarptautinę kelionę privalote pasiimti asmens tapatybės kortelę ar pasą. Stotyje jums apie tai niekas neprimins. Ir bus labai nemalonu, jeigu dokumentus pamiršite namuose, nes kertant valstybės sieną, net ir Šengeno erdvėje, visada išlieka galimybė, kad pasienio ar muitinės pareigūnai norės patikrinti jūsų tapatybę (jie tam turi pilną teisę), ir net gali patikrinti jūsų bagažo turinį. Jeigu asmens tapatybės kortelės ar paso (vieno iš šių dokumentų) patikrinimo metu su savimi neturėsite – būsite sugrąžinti atgal ten, iš kur kelionę pradėjote. Nei Varšuvos, nei Krokuvos nepasieksite.
Juokingas dalykas nutiko prieš pajudant pirmajam reisui į du didžiausius Lenkijos miestus. Ant traukinio buvo nurodyti visai ne jų pavadinimai – neparašyta nei Varšuva, nei Krokuva, o Mockava. Buvo keli keleiviai, kurie blaškėsi po Vilniaus stotį ir nesuprato kas čia vyksta, jie ieškojo savo traukinio į Varšuvą, bet niekur tokio nerado. Ir neras ateityje, Mockavos pavadinimas ant šio reiso bus visada (bent jau artimiausius metus), nes „LTG Link“ lietuviškas traukinys važiuoja tik iki Mockavos. Tai yra tarpinė stotis, kurioje teks persėsti į kitą, jau lenkų geležinkelio kompanijai „PKP Intercity“ priklausantį traukinį. Gėda, bet iki kelionės dienos aš galvojau, kad Mockava yra kažkoks nelabai reikšmingas pasienio miestas Lenkijoje. Klydau, nes Mockavos geležinkelio stotis – Lietuvos teritorijoje, Zelionkos kaime, Alytaus apskrityje, Lazdijų rajono savivaldybėje. Prie šios vietovės savo rašinyje dar sugrįšiu.
Įlipant į traukinį, kaip dabar jau paaiškėjo, reisu „Vilnius-Mockava“, niekas netikrina ir bagažo. Mano didelis lagaminas kartu su manimi laisvai keliauja kartu, į keleivių vagoną. Tik viena, didelė, kaip tas lagaminas bėda – nėra jokios vietos, kur galėčiau jį tinkamai pasidėti. Jokių lagaminams skirtų stovų. Būna traukinių, kur lagaminus laikai virš keleivių sėdynių esančiose lentynose, bet šiame traukinyje – jos per siauros, nei didelis, nei mažas lagaminas ten netelpa. Įmanoma įkišti nebent moteriškas rankines, kuprines ir striukes. Dauguma keleivių taip ir padaro. Aš savo lagaminą laikau ant šalia esančios kėdės. Nemeluosiu, viduje jau prasidėjo panika – juk pirkau paskutinius bilietus, tuoj susirinks visi keleiviai ir reikės jį iš ten traukti. O kur traukti? Prie durų laikyti negalima, trukdys. Ant praėjimo tako taip pat negalima. Laukiu, kas bus.
Traukinys išvažiuoja, mano lagaminas lieka ant svetimos kėdės. Netrukus mus, pirmojo reiso į Lenkiją proga, sveikina traukinio palydovės, vaišina nemokamu vandeniu ir pyragaičiais. Labai miela iš geležinkelininkų pusės, traukinyje tikrai jaučiasi šventinė nuotaika. Gal ir dėl to, kad kaip tik mums pajudant iš Vilniaus prasidėjo balta, stipri pūga. Galėjo dar per garsiakalbius kalėdinę muziką paleisti, būtų buvę dar ypatingiau.
Klausiu palydovės tiesiai šviesiai – ar nieko tokio, kad tas mano lagaminas čia stovi. Ji sako, kad viskas gerai. Aš jos toliau klausiu: o kodėl čia yra tuščių vietų, juk visos parduotos, kur tie žmonės? Mane nuramina, kad dar bus stotelių Kaišiadoryse, Kaune, Kazlų Rūdoje ir Marijampolėje – įlips dar daugiau keleivių. Nerimas dėl lagamino nedingsta – ką man su juo reikės daryti? Nusprendžiau pereiti visą, nediduką traukinį, apsidairyti kaip kiti žmonės keliauja, kur jie deda savo bagažą. Matau, kad aš tikrai ne vienintelis, kuris į Lenkiją vyksta taip „apsikrovęs“, keli žmonės su savimi tempiasi net ir ne po vieną didelį lagaminą. Laiko juos ant kėdžių, ant praėjimo tako ir visur, kur įmanoma laikyti.
Sustojimai Lietuvos miestuose tikrai keičia situaciją traukinyje. Pasirodo, daug keleivių iš Vilniaus važiavo tik iki Kauno. Jie išlipa, tačiau Kaune prilipa naujų, vieni važiuos iki Marijampolės ar Kazlų Rūdos, kiti iki Lenkijos miestų. Žmonių daugėja, tačiau visos vietos vis tiek neužsipildo, specialiai patikrinu „LTG Link“ sistemą, ir randu, kad pavyzdžiui, iš Marijampolės vis dar galima nusipirkti du ar net keturis bilietus iki Krokuvos. Kaip čia taip? Negi daug žmonių atšaukė savo keliones? Traukinio palydovės atsakymo nežinojo. Tačiau paaiškinimą gavau iš bendrovės atstovų, kurie taip pat išsiruošė į Varšuvą pačiu pirmuoju reisu. „Patikrinti, kaip viskas veikia, pažiūrėti ar nekyla problemų, patiems savo kailiu pajausti, kaip tokia kelionė atrodo“, – maždaug taip man paaiškino „LTG Link“ vadovybėje dirbantys žmonės, tarp kurių buvo ir bendrovės vadovas Linas Baužys. Jis atrodė labai laimingas, kad reisas surinko tiek daug keleivių, tačiau visai nelaimingas matydamas bėdą dėl lagaminų. „Mes spręsime šitą dalyką, buvo mintis išimti keletą kėdžių ir vietoje jų įtaisyti stovus lagaminams. Na, komanda dirba tuo klausimu, tikrai taip nepaliksim“, – į mano pastabą atsakė jis. Taip pat ponas Baužys turėjo paaiškinimą, kodėl užimtos ne visos vietos: „Dėl didžiulio susidomėjimo šiuo reisu mes prailginome traukinį, pridėjome naujų vietų“.
Atkarpoje tarp Kauno ir Marijampolės stočių mes pasikalbėjome su „LTG Link“ vadovu, kad dalis visuomenės tikriausiai iki galo taip ir nesuprato, ką reiškia šis – naujasis, tiksliau – po pertraukos sugrąžintas keleivinis maršrutas į Lenkiją.
– Daug kas šią naujieną priėmė tarsi tai būtų tiesioginis, nepertraukiamas reisas. Pastebėjote? – paklausiau įmonės vadovo.
– Tikriausiai yra tokių, taip manančių. Bet tiesioginio traukinio paleisti iš Vilniaus ar Kauno iki didžiųjų Lenkijos miestų mes dar negalime, tai kol kas neįmanoma techniškai. Bet tam ir yra „Rail Baltica“ projektas – po metų, kitą gruodžio mėnesį situacija pasikeis, tikimės, kad viskas bus gerai ir turėsime tokį traukinį nuo Kauno stoties, – pasidžiaugė L. Baužys.
– Iš to, ką perskaičiau viešojoje erdvėje, suprantu, kad jūsų – lietuviškas traukinys, ir jų – lenkiškas traukinys, stipriai skiriasi. Buvo paskelbta, kad Lietuvos teritorijoje ir Wi-fi ryšys veikia, ir maisto su gėrimais yra, o pas lenkus šių privalumų negausime. Kodėl? – savo įkyriais klausimais neleidau ramiai traukiniu važiuoti bendrovės vadovui.
– Tai yra kita, nuo mūsų nepriklausoma bendrovė, jie turi kitokius traukinius, kitokį servisą. Patikėkite manimi, mes padarėme tikrai didžiulį darbą, kad tokia jungtis iš viso atsirastų. Lenkai nebuvo šiuo klausimu tokie entuziastingi, kaip mes. Naujausias dalykas, ką išsiderėjome paskutinėmis dienomis, prieš reisui startuojant – tai neįgaliesiems skirtos vietos. Lietuviškame traukinyje jos yra, mes pilnai tam pritaikyti. O lenkai iš pradžių planavo duoti vagoną, bet tokių vietų. Bet mums pavyko juos įtikinti, kad tai labai svarbu, – sako L. Baužys.
Beje, svarbu paminėti, kad „lietuvišku“ traukiniu kelionė trunka viso labo tik 2,5 valandos. Trumpiau nei iki Klaipėdos.
Po mūsų pokalbio, paskutiniame ruože Lietuvos teritorijoje, nuo Kazlų rūdos iki Mockavos nusprendžiau išbandyti „lietuviškus privalumus“. Prisijungiau prie nemokamo wi-fi, patvirtinu jis veikia. Nėra labai greitas, bet socialiniams tinklams, naujienų portalams vartyti, elektroniniam paštui – pajėgumų užtenka. Jokio ypatingo maisto ir gėrimų meniu šiam, daug valandų trunkančiam reisui „LTG Link“ nesiūlo. Bet privalumas – kainos daug mažesnės nei lėktuvuose ar oro uostuose.
Rimčiausias patiekalas – „įvairių skonių“ trikampių sumuštinių porcija (du vienetai) kainuoja 2,95 Eur. Dar galima nusipirkti varškės spurgyčių indelį už 2,30 Eur. Populiarūs šokoladiniai batonėliai lietuviško traukinio meniu kainuoja 1,20 Eur, arbatos puodelis 1,40 Eur, juoda kava 1,90 Eur, ypatingesnės kavos – 2,30 Eur. Pusės litro buteliukas vandens traukinyje kainuoja 1,15 Eur.
„Pirkite daugiau, paimkite, kad ir Lenkijos pusėje užtektų pavalgyti“, – rekomendavo lietuvė palydovė, tarsi nujausdama kas mūsų visų, keliaujančių iki Varšuvos ir Krokuvos laukia. Paklausiau patarimo ir vėliau tuo labai džiaugiausi.
Persėdimo stotis. Mockava.
Iki šiol nedaug kam girdėta, bet šiame rašinyje mano jau minėta Mockava – reise Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva metu užima svarbią vietą. Čia kaip skrydžiuose būna tarpinis oro uostas, pavyzdžiui, skrendant iš Vilniaus į Bankoką, persėdi Stambule, arba skrendant iš Vilniaus į Bogotą Kolumbijoje, persėdi Paryžiuje.
„LTG Link“ parduodant šio reiso bilietus derėtų garsiau ir ryškiau komunikuoti, kad kelionė vykdoma su PERSĖDIMU. Nes pirmajame reise buvo sutrikusių ir nustebusių. Kiek tokių bus ateities kelionėse? Tikiu, kad nemažai. Tačiau piktintis dėl persėdimo nederėtų, kaip ir nepykstate skrisdami lėktuvais. Tikriausiai, puikiai suvokiat, kad iš Vilniaus į Niujorką tiesiogiai nenuskrisit, todėl persėdate, pavyzdžiui, Helsinkyje.
Kaip persėdimai atrodo aviacijoje – dauguma keliaujančiųjų žino. O kaip jie atrodo geležinkelių sistemoje? Čia viskas vyksta žymiai greičiau ir paprasčiau, todėl ir maršruto komunikacija vykdoma tarsi tai būtų vienas ir tas pats traukinys. Kad žmonės per daug to nesureikšmintų. Abiejų reise dalyvaujančių traukinių grafikai suderinti sekundžių tikslumu. Na, bent jau dokumentuose, o realybėje visada išlieka visokių paklaidų.
Į Mockavos stotį traukinys iš Vilniaus atvyko laiku. Šiek tiek anksčiau už lenkišką traukinį, į kurį turėjome persėsti. Per garsiakalbius mašinistas pranešė, kad šis šiek tiek vėluos, o lauke kaip tik kyla pūga, todėl rekomenduoja niekur nelipti ir laukti viduje. Kai kurie keleiviai šio lietuviškai paskelbto pasiūlymo nesuprato ir puolė lipti. Tai buvo kelios poros iš Baltarusijos ir Ukrainos. Paskui juos į lauką išbėgo viena iš traukinio palydovių, rusiškai pakvietė sugrįžti į vidų. Kol šie krovė savo lagaminus atgal į lietuvišką traukinį – pasirodė lenkiškas traukinys. Laukimas truko iki 5 minučių.
Pasirodo, kad lenkišku traukiniu atvyko keleiviai iš Krokuvos ir Varšuvos, tad jie turi įlipti į mūsų lietuvišką traukinį, grįžtantį atgal į mano prieš tai išvardintus lietuviškus miestus (Kazlų Rūdą, Marijampolę, Kauną, Kaišiadoris ir Vilnių), o mes atvirkščiai – lipame į jų traukinį. Šis „apsikeitimas keleiviais“ atrodė labai įdomiai, kaip iš kokio filmo. Ryškaus efekto pridėjo stipriai siautėjusi pūga. Girdėjau, kaip kai kurie keleiviai dūsavo, kad perone, kuriame vyksta perlipimas – nėra stogelio. Gal jis ir nepamaišytų, bet perone toks „persėdantis“ keleivis užtrunka ne ilgiau poros minučių, tad tikrai nėra būtinas.
Kai kuriuos nuliūdino, kad „lenkiškas“ traukinys iš išorės atrodo žymiai senesnis. Toks, kokie Lietuvoje važinėjo prieš gerus dešimt metų. Tai tiesa, pagamintas jis 1986 metais, tačiau vidus neseniai atnaujintas, kėdės pervilktos – viskas tvarkinga ir pakankamai modernu. Beje, tikrai jaučiasi, kad jame daugiau vietos (platesnis), o ir krėslai minkštesni, sakyčiau net patogesni už lietuviškus. Dar vienas „senuko“ privalumas – galima nesijaudinti dėl bagažo. Vagonuose yra ne tik specialios vietos sukrauti lagaminams, bet ir tam puikiai tinkamos lentynos virš keleivių kėdžių. Ant jų telpa net ir didieji lagaminai.
Persėdimas Mockavoje oficialiai trunka pusvalandį, taip nurodyta reiso grafike. Matyt toks laiko tarpas parinktas apsisaugant dėl galimų vėlavimų, nes jo buvo gerokai per daug. Maždaug per dešimt minučių iš vieno traukinio perlipę į kitą, keleiviai jau buvo pasiruošę važiuoti toliau, bet traukiniai nejudėjo. Išvažiuoti anksčiau negalima dar ir todėl, kad ne visi čia tik persėda, kai kurie žmonės perka kelionės bilietą būtent nuo Mockavos, ir ant jų bilieto taip pat būna nurodytas tikslus išvykimo laikas. Tad jie gali atvykti, kad ir paskutinę minutę.
Kelionė Lenkijos teritorijoje
Iš pradžių, kai pajudėjome nuo Mockavos, pro Lenkijoje esantį Trakiškės miestelį, Suvalkų link – išgąsdino itin lėtas traukinio greitis. Važiavome vos 40 kilometrų per valandą greičiu. Šioje atkarpoje kaip tik yra kertamas Lietuvos-Lenkijos pasienis, maniau, kad galbūt pas mus įlips kas nors tikrinti, bet šis spėjimas nepasitvirtino.
Keli policijos pareigūnai per visą traukinį praėjo Trakiškės sustojime. Bet nė vieno keleivio jie nekalbino, dokumentų nežiūrėjo. Matyt, tik atliko reguliarų tvarkos patikrinimą, ir neradę nieko įtartino ten pat išlipo.
Derindami Lietuvos ir Lenkijos traukinius, geležinkelininkai padarė didelį įdirbį ir suderino, kad keleivių vietos liktų tos pačios. Jeigu tarkime nuo Vilniaus iki Mockavos važiavote 15 vagone, 58 vietoje, vadinasi ir nuo Mockavos iki Varšuvos važiuosite 15 vagone, 58 vietoje. Tas patogu. Nors į kitą traukinį perlipantys lietuviai iškart pastebėjo, kad lenkų traukinys – dvigubai ilgesnis, net iš keturių vagonų. Bet džiaugtis, kad bus daugiau vietos nereikėtų, kadangi lietuviai, ir visi kiti iš mūsų šalies keliaujantys žmonės vis tiek sėdės viename, tame pačiame vagone. Aš specialiai pabandžiau gudrauti, nuėjau į tuščią vagoną, atsisėdau bet kurioje vietoje. Ši „vagono karaliaus“ laimė truko neilgai, tik porą stotelių iki Suvalkų, kur prilipo itin daug lenkų su savo bilietais, ant kurių nurodytos tikslios sėdimos vietos. Ir labai greitai buvau išprašytas iš ne savo kėdės.
Apskritai, nuo Suvalkų prasideda didžiulis lenkų keleivių judėjimas. Kiekvienoje stotyje jų daug išlipa ir įlipa. Kai kuriose atkarpose žmonių prilipdavo daugiau, nei būdavo laisvų sėdimų vietų. Tad tie, kas sėdėdavo ne savo vietose – būdavo išvaromi. Po to, ką mačiau – mano rekomendacija – sėdėti tiksliai ten, kur nurodyta jūsų biliete. Kitaip, daug šansų, kad teks persėdinėti. Kai kurie pirmojo reiso keleiviai tą darė ne vieną kartą. Ir nepatenkinti vis burbėdavo.
Įdomu tai, kad tarptautinio reiso Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva metu, Lenkijos geležinkelių kompanijai priklausančiame traukinyje – niekas nekalba lietuviškai. Be to, ne visi palydovai moka kalbėti angliškai ar rusiškai. Pavyzdžiui, per garsiakalbius informaciją lenkų ir anglų kalbomis skelbiantis vyriškis visą kelią, sakydamas anglišką tekstą su keleiviais sveikinosi sakydamas „labas rytas“ (angl. Good morning), vietoj „labas vakaras“ (ang. Good evening), nors mūsų kelionė vyko vakariniu paros laiku. Taip pat norėdamas keleivius perspėti, kad traukinyje yra nerūkoma, jis netyčia, net kelis kartus pakartojo, kad cigaretės šiame reise yra leidžiamos. Tai žinoma, visiška smulkmena, bet jeigu norėtumėte kažko pasiklausti – gali būti sudėtinga.
Pavyzdžiui, aš bandžiau išsiaiškinti, kodėl tarp Suvalkų ir Augustavo stočių mūsų traukinys įjungė avarinį stabdį ir penkiolikai minučių sustojo viduryje niekur. Lenkas stiuardas paaiškinti nei angliškai, nei rusiškai negalėjo. Pavyko tik lenkiškai: „Traukinys kliudė didelę medžio šaką, sustojome pažiūrėti ar viskas gerai, ar galime tęsti kelionę“. Tai tapo ir dalimi traukinio vėlavimo į Varšuvą, o vėliau ir į Krokuvą priežasčių.
Po to prie vėlavimo prisidėjo per ilgas sustojimas Balstogėje, kur prie mūsų traukinio prijungė dvigubai daugiau vagonų. Kaip supratau – taip bus daroma ir ateityje. Nes šioje stotyje mūsų traukinį pasitiko didžiulė, kelių šimtų žmonių minia, norinčių iš Balstogės nuvykti į Krokuvą. Tai labai populiarus reisas, visuomet sulaukiantis didžiulio keliautojų srauto. Sutalpinti visus norinčius į esamus keturis vagonus (važiuojančius nuo Mockavos) būtų tiesiog neįmanoma, net ir pridėjus keturis papildomus vagonus – vis tiek buvo tokių keliautojų, kurie netilpo į minkštus krėslus. Jie sėdėjo ant grindų prie tualetų, koridoriuose ir perėjimuose tarp vagonų.
Lenkijoje traukiniais keliaujantys žmonės dažnai naudoja mėnesinį ar savaitinį bilietą, ant kurio nenurodomas nei tikslus reisas, nei sėdimos vietos. Jie tiesiog lipa į tą traukinį, kuris jiems yra tinkamiausias ir tik įlipę sužino ar ten yra laisvų sėdimų vietų. Jeigu nėra – patys sprendžia tęsti kelionę ar išlipti ir laukti kito reiso.
Ne vienas keleivis pastebėjo, kad lenkų vagonas, skirtas keliautojams iš Lietuvos – nebuvo techniškai tvarkingas. Nors prie visų sėdimų vietų įrengtos rozetės telefonams ir kompiuteriams pasikrauti, dauguma jų tiesiog neveikė. Kaip ir virš sėdimų vietų esančios lemputės (tokios pačios būna lėktuvuose) – jų nebuvo įmanoma įjungti.
Vis tik didžiausia Lenkijos geležinkelių kompanijos problema tai, kad jie oficialiai net 12 valandų trunkančio maršruto keleiviams negali pasiūlyti maisto ir gėrimų. Net paprasčiausio – geriamo vandens. Ir tai lenkų palydovams neatrodė keista ar nenormalu. „Neturim, nebus“, – sakė jie lenkiškai.
Nors prieš išvykstant buvo skelbiama, kad Lenkijos teritorijoje maisto įsigyti bus galima tik gana neilgoje atkarpoje Šepetovas-Varšuva, realybėje taip neatsitiko. Šepetove į traukinį neįlipo joks maistu apsikrovęs žmogus, nors jo visi taip laukė ir buvo pasiruošę mokėti pinigus. Ištroškę ir alkani buvo ne tik keleiviai iš Lietuvos, bet ir daug Lenkijoje mūsų reisą papildžiusių keliautojų.
Kelios moterys iš Lietuvos, keliavusios į Krokuvą ir Lenkijoje, Suvalkuose įlipusi ukrainiečių šeima su dviem mažais vaikais, palydovo prašė parduoti bent geriamo vandens, tačiau šis aiškino, kad tokio neturi. Net dešimt valandų – nuo Mockavos iki Krokuvos – traukinyje nebuvo įmanoma įsigyti nieko valgomo ir geriamo.
Nežinia kodėl lenkai nenori papildomai užsidirbti, ir kodėl jiems sunku tokio ilgio reise turėti užkandžių, bet tai žinoti svarbu. Pasirūpinkite gėrimais ir maistu iš anksto, jeigu ne prieš kelionę, tai bent jau lietuvių traukinyje.
Į Varšuvą mūsų traukinys atvyko vėluodamas 40 minučių, kol važiavo likusias keturias valandas iki Krokuvos – užtruko dar apie 20 minučių, kas lėmė bendrą valandos vėlavimą iki finalinės maršruto stotelės.
Pirmasis traukinio Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva reisas sulaukė neįtikėtino dėmesio tiek iš žiniasklaidos, tiek iš visuomenės. Lietuvoje mus išlydėjo visos šalies televizijos, portalų ir laikraščių žurnalistai, Mockavoje iš lenkiško traukinio į lietuvišką persėdo Lenkijos nacionalinio transliuotojo „TV Polonia“ žurnalistai. Kelionę filmavo ir fotografavo beveik visi keleiviai. O taip pat Lietuvos stotyse mūsų traukinį pasitiko daug smalsuolių. Kaune, Marijampolėje, toje pačioje, jau daug kartų minėtoje Mockavoje – žmonės atėjo tiesiog pasižiūrėti, kaip gi atrodo tas traukinys „į Lenkiją“.
Iš Vilniaus šio maršruto traukinys nuo šiol išvyksta kiekvieną dieną 12 val. 10 min., iš Kauno – 13 val. 20 min. Varšuvos centrinę stotį reisas iš Lietuvos turėtų pasiekti vietos laiku 20 val. 13 min., tuo tarpu Krokuvos stotį – 23 val. 39 min.
Iš Krokuvos į Vilnių traukinys taip pat važiuos kiekvieną dieną, išvyks anksti paryčiais - 4 val. 01 min., Varšuvos centrinėje stotyje jis sustos kiek padoresniu laiku – 07 val. 35 min. Kauną šis (grįžtantis) traukinys turėtų pasiekti 16 val. 25 min, o Vilnių – 17 val. 34 min. Lietuvos laiku.
